jį pastūmiau.
– Oi! – spygtelėjo Pakas ir susvirduliavęs visai neelegantiškai žnektelėjo ant žemės. Kvailai vypsodamas strikinėjau apie jį vis išsisukdamas, kai jis bandė mane parversti.
– Dabar ne laikas žaidimams, – iš savo aukštybių pareiškė Grimalkinas, su panieka žiūrėdamas į mus. – Čia ragana paskui mus neatlėks. Pats metas pailsėti. – Atsukęs mums nugarą jis liuoktelėjo dar aukščiau ir dingo tarp šakų.
Atsisėdęs ant žemės aš išsitraukiau kardą, pasidėjau ant kelių ir atsišliejęs į medžio kamieną atsidusau. Pirmas žingsnis įveiktas. Mes radome Grimalkiną, nors tai pasirodė sunkiau, nei iš pradžių tikėjausi. Antroji užduotis – surasti tą aiškiaregį, o tada…
Atsidusau. Toliau viskas skendėjo migloje. Visai neaišku, kas bus suradus aiškiaregį. Nežinau, ko prireiks iš manęs, ką turėsiu padaryti, kad tapčiau mirtingas. Gal tai bus skausminga. Gal turėsiu ką nors už tai atiduoti, paaukoti, nors jau nebežinojau, ką dar, be savo gyvybės, galėčiau pasiūlyti.
Prisimerkęs nuvaikiau šias mintis. Tai nesvarbu. Padarysiu viską, ko reikės.
Prisiminimai ėmė plūsti, stengdamiesi prasibrauti pro mano gynybą – ledo sieną, kuria buvau atsitvėręs nuo pasaulio. Kadaise maniau, kad mano šarvai nepramušami, kad niekas manęs negali paveikti… kol pasirodė Megana Čeis ir apvertė mano gyvenimą aukštyn kojomis. Nieko nepaisanti, ištikima ir apdovanota nepajudinamu užsispyrimu nelyginant granito uola ji prasiveržė pro visas mano pasistatytas barikadas, kuriomis stengiausi laikyti ją toliau nuo savęs, ir tol nepaliko ramybėje, kol buvau priverstas prisipažinti pralaimėjęs. Tai faktas, jo aš negalėjau paneigti.
Aš įsimylėjau. Žmogiškąją būtybę.
Karčiai nusišypsojau tai prisiminęs. Senasis Ašas, išgirdęs tokią prielaidą, būtų paniekinamai nusikvatojęs arba nuritinęs išsišokėliui galvą nuo pečių. Ir anksčiau pažinau meilę, bet ji suteikė man tiek skausmo, kad pasislėpiau už neįveikiamos abejingumo sienos, palikdamas kitapus jos viską ir visus. Suvokimas, jog vis dar galiu jausti, mane sukrėtė, tai buvo netikėta ir kiek baugino, todėl nenoriai su tuo susitaikiau. Praradęs savisaugą būčiau tapęs pažeidžiamas, o Žiemos rūmuose toks neatsargumas – mirtinas. Bet dar svarbiau tai, jog nenorėjau antrą kartą išgyventi tokio skausmo, nenorėjau susilpninti savo gynybos ir rizikuoti širdimi, kuri vėl galėjo būti sudaužyta.
Nujaučiau, jog sėkmė ne mūsų pusėje. Supratau: menka tikimybė, kad Žiemos princas ir puskraujė Vasaros karaliaus duktė kada nors galės būti drauge. Tačiau norėjau pabandyti. Paaukojau dėl to viską, ką turėjau, ir nieko nesigailiu – nesigailėjau nė tada, kai Megana nutraukė mūsų ryšį ir ištrėmė mane iš Geležies karalystės.
Tą dieną tikėjausi numirti. Buvau tam pasiruošęs. Kai išgirdau savo tikrąjį vardą ir įsakymą išeiti, o Meganą palikti vieną pražūčiai Geležies karalystėje, maniau, širdis suduš antrą kartą. Jeigu nebūčiau prisiekęs sugrįžti pas ją, veikiausiai būčiau padaręs ką nors savižudiška, pavyzdžiui, metęs iššūkį Oberonui ir stojęs į mūšį su Vasaros rūmais. Bet pažadėjau, kelio atgal nebuvo. Sulaužęs priesaiką tyliai užsigraužčiau. Net jeigu nebūčiau pasiryžęs rasti būdo išgyventi Geležies karalystėje, neturėjau kito pasirinkimo, tik tęsti, ką pradėjęs.
Aš vėl būsiu su ja arba mirsiu. Kitos išeities nėra.
– Ei, ledo berniuk, ar gerai jautiesi? Vėl atrodai baisiai susimąstęs.
– Jaučiuosi kuo puikiausiai.
– Tu pilnas visokio mėšlo. – Pakas išsidrėbęs ilsėjosi medžio lopšyje, susinėręs rankas už galvos, ore sūpuodamas vieną koją. – Jau gali pralinksmėti. Pagaliau suradome katiną, – už tai turėtume gauti kokį sumautą medalį, net aukso vilnos paieškos nebuvo tokios sunkios, – o tu atrodai taip, lyg iš ryto tavęs lauktų dvikova su Mebe.
– Aš mąstau. Ir tu retkarčiais galėtum susimąstyti.
– Oooi, koks šmaikštuolis. – Pakas prunkštelėjo, išsitraukė iš kišenės obuolį ir suleido į jį dantis. – Kaip sau nori, ledo berniuk. Bet tu tikrai turėtum pamėginti retkarčiais nusišypsoti, antraip tavo veidas toks ir sustings amžiams. Bent jau taip man sakė. – Šypsodamasis jis triauškė obuolį. – Na, tai kieno eilė pirmam eiti sargybą – tavo ar mano?
– Tavo.
– Nejaugi? O aš maniau, kad tavo. Argi ne aš pirmas stovėjau sargyboje Kaulų liūno pakraštyje?
– Tu, – tariau dėbtelėjęs į jį. – Tačiau tavo sargyba nutrūko, kai palikęs stovyklavietę nusekei paskui nimfą, o goblinas mėgino pavogti mano kardą.
– A, taip. – Pakas prunkštelėjo, nors tai visai neatrodė juokinga. Šį kardą man buvo nukaldinę Drakono viršukalnės Ledo valdovai, jam sumeistrauti reikėjo mano kraujo, burtų ir mažos dalelytės mano esybės, todėl, be manęs, niekas neturėjo teisės jo paliesti.
– Galiu pasiteisinti tik tuo, – nežymiai šypsodamasis tarė Pakas, – kad ji taip pat bandė mane apiplėšti. Nebuvau girdėjęs, kad nimfa eitų išvien su goblinu. Jiems smarkiai nepasisekė, kad tu jautriai miegi, ką, ledo berniuk?
Pavarčiau akis nutraukdamas nepaliaujamą jo pliauškimą ir ėmiau snūduriuoti.
AŠ BEVEIK NIEKADA nesapnuoju. Sapnai skirti mirtingiesiems, žmonėms, kurių jausmai tokie stiprūs, kad prasiveržia ir į pasąmonę. Fėjūnai paprastai nesapnuoja; mūsų miego netrikdo mintys apie praeitį ar ateitį – mums neegzistuoja niekas, tik tai, kas vyksta dabar. Žmones gali kankinti kaltė, ilgesys, nerimas arba apgailestavimas, o fėjūnai dažniausiai to nepatiria. Daugeliu atžvilgių mes esame tuštesni už mirtinguosius, neišgyvename gilių jausmų, dėl kurių jie ir yra tokie… žmogiški. Galbūt dėl to žmonės mus taip žavi.
Vienu metu sapnuodavau, tai buvo seniai, tuoj po Arielos mirties – mane užgriūdavo siaubingi, žarnas sukantys košmarai, primindami tą dieną, kai leidau jai mirti, tą dieną, kai nesugebėjau jos išgelbėti. Vis tas pats: mes su Paku ir Ariela vaikomės auksinę lapę, staiga mus apgaubia sutemos, netikėtai pasirodo siaubingas drakonas. Aš žinau, kad jis smogs Arielai. Kaskart bandau pribėgti prie jos anksčiau, nei savo žymę paliks nuodingasis drakono geluonis. Man nepavyksta, Ariela pažvelgia į mane vaiskiai mėlynomis akimis, sušnabžda mano vardą, o tada susmunka mano glėbyje ir aš pašoku iš miego.
Paskui išmokau užšaldyti savo jausmus, sugriauti viską, kas daro mane silpną, ir tapau toks pat šaltas iš vidaus, koks atrodžiau iš išorės. Košmarai liovėsi ir aš daugiau niekada nesapnavau.
Iki šios dienos.
Supratau, kad stoviu Tir Na Nogo viduryje, Žiemos karalystės centre, kur kadaise buvo mano namai. Žvelgiau į iki skausmo artimą kraštovaizdį, kurį pažinojau nė kiek ne blogiau nei savo paties veidą, ir mąsčiau, kad čia kažkas ne taip. Dantyti kalnai, kurių viršūnės kilo į dangų ir dingo debesyse, buvo tokie pat. Sniegas ir ledas, dengiantys kiekvieną kvadratinį žemės centimetrą ir niekada nenutirpstantys, taip pat buvo tokie pat.
Tačiau visa kita sunaikinta. Nebebuvo didžiulių plačiai nusidriekusių Tir Na Nogo miškų, dabar čia niekas neaugo, plytėjo tušti laukai. Tai vienur, tai kitur stūksojo vieniši medžiai, tačiau ir jie buvo iš metalo, žvilgantys, iškrypę ir persisukę. Peizažą raižė spygliuotos vielos, riogsojo iki pusės pusnyse paskendę seni surūdiję griozdai. Ten, kur kadaise stovėjo ledo miestas, kur saulėje žėrėjo nepriekaištingi krištolo bokštai, dabar juodi kaminai spjaudė tamsą į apniukusį dangų. Kaltinės geležies dangoraižiai stūksojo nustelbdami viską, žvilgantys, skeletus primenantys jų siluetai smigo į debesis.
Fėjūnai pulkais bastėsi po apniukusias apylinkes, bet tai buvo ne mano giminaičiai iš