gerai. Ji su manimi.
– Atleiskite, sere. Nesusipratau. Ar turite bilietus?
– Ne, – Kitas atsivertė piniginę. – Aš – mes – planavome į šiaurę keliauti lėktuvu.
– Ak, suprantu, sere. Oras sujaukė daugumą skrydžių, kiek girdėjau. Būtent todėl traukinyje šįvakar tiek žmonių. Tik į priekį ar į abi puses?
– Abi puses. – Reikia tikėtis, kad sekmadienį oro uostai jau veiks, tačiau Kitas nerizikuos. Mintis neribotam laikui įstrigti Elnburge su savo šeima buvo nepakeliama.
– Du į abi puses – į Edinburgą?
Kitas nebyliai linktelėjo, o kai kontrolierius užsiėmė bilietų spausdinimu, jis vėl pažvelgė į miegančią merginą. Buvo velniškai tikras, kad ji neturėjo pirmos klasės bilieto, ir, nepaisant beveik įtikinančio ištaigingos panelės akcento, nebūtų jo pirkusi, net jeigu prireiktų. Tai kodėl jis neleido kontrolieriui jos pažadinti ir perkelti kitur? Likusi kelionės dalis jam būtų tik malonesnė. Daugiau vietos kojoms. Daugiau ramybės mintims.
Kitas Ficrojus iš prigimties tikėjo savo pareiga rūpintis žmonėmis, kurie neturėjo tokių privilegijų kaip jis. Būtent dėl to jis baigė karo mokslus ir būtent tai padėjo jam nesusmukti iš nuovargio darbo metu ar apleistu keliu einant link nesprogusios bombos. Paprastai traukiniuose jis nepirkdavo pirmos klasės bilietų nepažįstamiesiems. Be to, ši mergina, atrodo, puikiai sugeba pasirūpinti savimi.
Tačiau ji praskaidrino Kitui kelionę savo nederama apranga, ugniniais plaukais ir šelmiška aura. Ištraukė jį iš niūrumo, kabėjusio virš jo po ceremonijos, suteikė priežastį negalvoti apie ateinantį liūdną savaitgalį.
Visa tai turėtų būti verta pirmos klasės bilieto iš Londono į Edinburgą kainos. Jos iškirptė ir koja, paglosčiusi Kitui šlaunį, priminė jam, kad nors keletas vyrų, tarnavusių su juo, nebuvo tokie laimingi, jis bent jau gyvas…
O tai premija.
Antras skyrius
Sofija pabudusi suvokė, kad kažkas ne taip.
Ji atsitiesė, markstydamasi nuo ryškios šviesos, ir pamėgino susirinkti savo daiktus. Kėdė priešais buvo tuščia. Vyras sidabrinėmis akimis tikriausiai išlipo, kol ji miegojo, ir dabar Sofija klausė savęs, kodėl, po velnių, turėtų jausti dėl to nusivylimą, tačiau tada pamatė jį.
Jis stovėjo atsukęs jai nugarą ir kėlė brangiai atrodantį odinį lagaminą nuo lentynos, demonstruodamas savo itin plačius pečius ir siaurus klubus, apgaubtus dailiai pasiūtomis juodomis kelnėmis.
Mmm.. Štai kodėl, pamanė Sofija mieguistai. Ne, tokios fizinės tobulybės kasdien nepamatysi. Ir nors dažnai ją lydi stipri arogancija, žiūrėti buvo išties malonu.
– Atleiskite, gal galėtumėte pasakyti, kur esame?
Velnias, ji pamiršo prašmatnų akcentą, o mieguistas balsas buvo panašesnis į padavėjos nei į aukštuomenės panelės. Nors dabar tai nebesvarbu – juk ji niekada nebepamatys jo.
Vyras užsimetė brangų švarką – tokius paprastai dėvi vyrai niūriose juodai baltose reklamose, blizgančių žurnalų puslapiuose.
– Elnburge.
Vienas žodis lyg žaibas pažadino mieguistas Sofijos smegenis. Negrabiai nusikeikusi ji pašoko ant kojų ir ėmė nervingai graibyti savo daiktus, bet traukinys tą akimirką netikėtai sustojo. Sofija prarado pusiausvyrą ir krito tiesiai vyriškiui į glėbį.
Na, taip būtų nutikę kiekviename romantiniame filme, kuriame ji buvo filmavusis. Realybėje ji krito ne į jos laukiančias, ištiestas rankas, o atsitrenkė į tvirtą, kietą lyg akmens siena krūtinę. Jis sugriebė Sofiją akimirką prieš jai atšokant, plienine ranka apglėbdamas per liemenį. Skubėdama atgauti pusiausvyrą, ji automatiškai atsirėmė delnu jam į krūtinę.
Lyg žadintuvas tą pat akimirksnį kažkur pilvo apačioje nubudo seksualinis potraukis. Nors vyriškis atrodė lieknas, tačiau po marškiniais buvo justi kieti, lyg iškalti raumenys.
Sofija pažvelgė į jį iš nuostabos plačiomis akimis ir išsižiojo, norėdama suformuluoti atsiprašymą. Bet galvoje žodžių vietoje tebuvo tuštuma, o vienintelė mintis, nedavusi jai ramybės, buvo apie tai, kokios nuostabios jo akys iš arti; sidabrinė rainelių šviesa, įrėminta tamsios pilkumos…
– Turiu išlipti… dabar, – kvarktelėjo ji.
To irgi negalėjai pavadinti citata iš epinių romantinių filmų. Jis greitai ją paleido ir pasuko galvą į šalį.
– Viskas gerai. Mes dar ne stotyje.
Jam kalbant traukinys staiga pajudėjo į priekį, grasindamas dar sykį išmušti Sofijai iš po kojų pagrindą. Lyg ir taip nesijaustų per mažai tvirta, pamanė ji virpėdama, mėgindama iš sausakimšos lentynos išsitraukti savo rankinę. Neramiai žvilgtelėjusi pro langą, pamatė pro šalį plaukiančias prie pervažos laukiančių automobilių šviesas ir mažą kvadratinį signalinį namuką, jaukiai apšviestą iš vidaus, su ženklu Elnburgas, kuris kone visas buvo apsnigtas. Sofija dar sykį smarkiai trūktelėjo rankinę ir išgirdo nekantrius garsus už nugaros.
– Nagi, leisk man.
Vienu lengvu judesiu vyras palinko virš jos ir sugriebė rankinės rankeną.
– Ne, pala – užtrauktukas… – riktelėjo Sofija, bet buvo per vėlu. Pasigirdo plyšimo garsas ir pigus užtrauktukas, jau ir taip pernelyg įtemptas dėl prigrūstos rankinės, prasiskyrė, o Sofija, sustingusi iš siaubo, spoksojo, kaip suknelių, pėdkelnių ir batų gumulas išsirito lauk.
Ir apatinių, žinoma.
Buvo siaubinga. Baisu. Tarsi košmaro akimirka prieš nubundant. Tačiau drauge ir šiek tiek juokinga. Prispaudusi delną prie pražiotos burnos, Sofija negalėjo sustabdyti viduje kunkuliuojančio isteriško juoko.
– Šitą, manau, teks grąžinti į parduotuvę, – reikšmingai pareiškė vyras, tiesdamas ranką atsegti smaragdo žalumo liemenėlės, įstrigusios ant lentynos. – Man regis, Gucci kelioninės rankinės turi garantiją visam gyvenimui?
Sofija sukniubo ant kelių, ketindama susirinkti pasklidusius daiktus. Gal tai ir tiesa, bet pigūs dizainerių padirbiniai tikrai neturi, o tai vyriškis, be abejonės, puikiai žinojo. Vėl atsistojusi Sofija negalėjo nepastebėti jo kojų ilgio ir turėjo susilaikyti, kad neįsikibtų į vieną iš jų norėdama neprarasti pusiausvyros, kai traukinys pagaliau drebėdamas sustojo stotyje.
– Ačiū už pagalbą, – tarė ji kiek galėdama išdidžiau, nors pilnomis rankomis kelnaičių ir pėdkelnių tai buvo sudėtinga. – Prašau neleisti man ilgiau jūsų užlaikyti.
– Neleisčiau, bet jūs užstojate kelią link išėjimo.
Sofija pajuto, kaip jos veidas užsiliepsnoja raudoniu. Smarkiai prisispaudusi prie stalo, ji pamėgino suteikti jam erdvės praeiti. Tačiau jis nepajudėjo iš vietos. Tik paėmė suplyšusią rankinę, lengvai pakėlė ją ir pašaipiai kilstelėjo antakį.
– Tik po jūsų, jei jau viską susirinkote.
Elnburgo stotį sudarė vienas Viktorijos laikų pastatas, kadaise buvęs gana gražus, tačiau dabar jo langus dengė plakatai, reklamuojantys šeimos atostogas pajūryje. Sofijai išlipus iš traukinio vėl snigo, oras, rodėsi, atsklendė tiesiai iš Sibiro. Velnias, jai tikrai vertėjo persirengti. Dabartiniai jos drabužiai ne tik siaubingai netiko pažinčiai su Džaspero šeima, bet greičiausiai dar ir sukels jai hipotermiją.
– Štai.
Sofija neturėjo kito pasirinkimo, kaip tik atsisukti į vyriškį. Truktelėjusi apykaklę aukštyn ji tikėjosi atrodanti panaši į Džiuli Kristi filme Daktaras Živago