Amdžadas neįsivaizdavo, kad kuris kitas vyras, išskyrus jį, galėtų atsispirti, jei ji kada atskleistų savo aistrą.
Juk mergina prilygo savo vardui. Siekiamoji. Trokštamoji.
Bet Amdžadas niekada jos netroško. O dabar Marama labiau nei kada nors anksčiau neliečiama.
Anksčiau ją į neapkenčiamiausių sąrašą įtraukė dėl pačios veiksmų, o dabar tarp pikčiausių priešų pateko dėl tėvo.
Jusufas Al Vakedas, kaimyninio Osailano emyrato princas, stovėjo už Zohaido didybės papuošalų vagystės, jis – pagrindinis sąmokslo nuversti Al Šalanus nuo sosto sumanytojas.
Dabar to žalčio duktė – tiesiog smauglys boa, iš daugelio vyrų išspaudusi sveiką protą ir gyvybę, – žvelgė į jį su tuo džiaugsmu, kuris nuolat kėsindavosi jį praryti.
Amdžadas linktelėjo galvą ir į balsą įliejo didžiausią kiekį paniekos.
– Princese Harama.
Marama sumirksėjo. Ar šis vyras ką tik pavadino ją Harama?
Žybsėjimas tose nepakartojamose akyse bylojo – taip!
Nuodėmingoji. Nedoroji. Blogoji. Draudžiamoji.
Šis žodis visa tai aprėpė. Ir dar daugiau.
Ir jis pasistengė, kad visi išgirstų.
Ką gi. Kaip jis tikėjosi Maramą reaguosiant? Susijaudinsiant? Pradėsiant gintis? Pasibaisėsiant?
Ne. Amdžadas, kurį mergina pažinojo, tikėtųsi, kad ji įsitrauks. Vaikeli, ji kaip reikiant įsitrauks.
Ji tūptelėjo, suvirpino blakstienas.
– Prince Abghadai!
Amdžado akys prasiplėtė, širdį stabdančiu nuostabiu veidu nuslinko pavojus, o delnas nugulė virš širdies jam apsimetant įskaudintam.
– O aš maniau… kad tau patinku.
– Daugiau nei… patinki. Pats tai žinai. – Mergina išsišiepė. Bet Harama nusipelno mažų mažiausiai Abghado.
– Princesė Nuodėmingoji ir princas Nepakantusis, – nutęsė Amdžadas tarsi mėgaudamasis užgauliojimais, o tariami juodu kaip šokoladas balsu jie panėšėjo į saldžiausias pagyras. – Tai skamba kur kas geriau nei banalūs vardai, kuriuos mums užkrovė pasipūtę tėvai.
Augant pasimėgavimui Marama linktelėjo.
– Iš jų išeitų geresni fantastinio romano arba vaizdo žaidimo veikėjai.
– Iš jų gimtų kur kas geresni apibūdinimai nei tie, kuriuos iki šiol užsitarnavome. Užuot buvusi Negrynakrauje princese taptum Draudžiamąja blondine, o aš, užuot buvęs Išprotėjusiu princu, būčiau Blogas, Piktas ir Neapkenčiamas. Užsidirbtume milijonus.
Mergina suėmė savo kasą ir pamojavo.
– Nesu blondinė, jūsų siaubingoji didenybe.
– Smulkmena, jūsų garbingoji niekšybe.
Pastebėjusi, kad visi atsitraukė leisdami princui kivirčytis, Marama dar plačiau išsišiepė.
– Kur princas Asefas? – atsainiai paklausė Amdžadas. – Nepajėgė anksti atsikelti po varginančio pasjanso nakties?
Ji nesusilaikė nesukikenusi iš dvigubo žodžių žaismo. Arabų kalba princas Asefas reiškia apgailėtinas princas. Anglų kalba1…
Marama vėl sukikeno.
– Jis iš tiesų apgailestauja, kad negalėjo atvykti.
Rodėsi, viskas sustojo. Tarsi net dykuma sustingo, sulaikė kvapą laukdama atsako.
Šiam pasigirdus jos stuburu nuvilnijo šiurpas. Primerktos vyro akys virto į lazerį panašiais plyšeliais.
– Ar jo visai neišvysime?
Keista. Amdžado susierzinimas buvo toks smarkus, kad jis jo net neslėpė.
– Tėvas neseniai sirgo plaučių uždegimu, gydytojai baiminasi, kad ilgai pabuvęs nepalankiame ore atkris. – Mergina viliojamai nusišypsojo. – Bet argi tau nepasisekė, kad vietoj savęs atsiuntė mane?
Įstabios jo lūpos persikreipė iš paniekos.
– Regis, tiesiai man prieš akis pasipylė visos nepageidaujamos dovanos, kurias teko nelaimė gauti.
Pajutusi palengvėjimą, kad jis grįžo prie tvilkančio sarkazmo, Marama sukikeno.
– Ak, man patinka, kai stengiesi būti bjaurus.
– Patikėk, kai tikrai pasistengsiu, mažiau patiks.
– Nagi, pasistenk, prince Abradai.
Dėl jos pašaipos, dar vieno žodžių žaismo, reiškiančio žiauriausias arba šalčiausias, tie juodi vyzdžiai, tarsi reaguojantys į jo užgaidas, įveikė varžančią saulę ir kone užgožė raineles.
– Neištvertum to… princese Kalama.
Ji šūktelėjo.
– Man tai puikiai tiktų. Pirmyn, įsitikink, ar aš Tuščiažodžiautoja.
– Ar būtų smagu, jei esi neįveikiama, princese Rokhama?
Ji sutramdė norą ištiesti rankas, suimti juodus karčius ir prisitraukti tas šmaikščias nuodais besitaškančias lūpas.
Viešnia atodūsiu parodė esanti nepatenkinta.
– Nebūtų smagu, nes esu sukurta iš marmuro, į kurį tavo spygliai neįsiskverbtų.
Po paskutinio žodžio vyro vyzdžiai beveik išnyko, akyse suliepsnojo smaragdai.
Marama ne tai norėjo pasakyti! Bet tikrai nemekens teisindamasi.
– Apgailėtina, bet tavo taktika puikiai veikia vyrus. – Amdžadas papurtė galvą. – Man baisiai gėda dėl savo lyties.
– Nebūk storžievis, Amdžadai, – subarė ji tramdydama norą įgnybti į nugludintus jo skruostus.
– Bet ma-ama! Aš esu storžievis. – Merginą pralinksmino verkšlenančio berniuko įvaizdis. – Tik nenukabink nosies, niekas nemirė nuo mano storžieviškumo. Kol kas.
Marama nesusilaikė. Kyštelėjo liežuvį.
Vyras sustingo kaip įbestas.
Ji pasinaudojo įgytu pranašumu.
– Esi žavingas, kai elgiesi storžieviškai, bet, priešingai nei tu, nesu gimusi ištverti dykumoje.
Amdžadas trūktelėjo tvirtą petį.
– Stovi vos už keturių žingsnių nuo kokono su kondicionieriumi. Dėk vieną koją priešais kitą ir nunešk savo genetiškai ydingą kūną į tą saugią vietą.
Ji kilstelėjo antakį.
– Gerai, pabandykim iš naujo. Na, pasistenk šįkart elgtis kaip šeimininkas.
Vyras caktelėjo liežuviu.
– Ką? Tikiesi, kad pernešiu per slenkstį?
– Kol čia atsiradau, skridau valandą ir važiavau du šimtus mylių. Tai mažiausia, ką galėtum padaryti.
– Pirma, aš čia ne šeimininkas, o prižiūrėtojas. Antra, įsibrovėlių netampau.
– Neduok Dieve, kad reputaciją suterš riteriškas poelgis, a?
– Supratai.
Mergina išsišiepė.
– Na, ką gi, matyt, dar keturis žingsnelius paeisiu savo jėgomis.
Tai pasakiusi pražingsniavo pro Amdžadą, praskleidė palapinę ir įžengė į stulbinančią