Tik kelios paslaptys. Wendy S. Marcus

duris, Roksė ėjo giliai kvėpuodama ir atsargiai statydama kojas privertė savo kūną judėti pirmyn. Apalpti darbe tikrai nenorėjo.

      Išgėrusi dvi stiklines šokoladinio pieno ir sukrimtusi du ruginės duonos sumuštinius su sūriu ir dešra Roksė vėl pasijuto savimi. Jautėsi pasirengusi pokalbiui su Viktorija, su kuria ketino susitikti prieš grįždama pas ligonius.

      Priėjusi prie atdarų Viktorijos kabineto durų, Roksė išgirdo kalbant Figą.

      – Galiu pateikti ir įrodymų, – sakė jis. – Prašei, kad ją stebėčiau, aš taip ir dariau. Į darbą ji atėjo paraudusiomis akimis, poilsio kambaryje pamiršo savo stetoskopą ir pametė telefoną – vienas ligoninės darbuotojas aptiko jį vežimėlyje su ratukais.

      Iš pykčio Roksė net išraudo. Figas jos veiksmus komentuoja Viktorijai, o ši jo paprašė, kad ją sektų? Kodėl?

      – O prieš ketvirtį valandos ji vos nenualpo prie slaugytojų posto, – tęsė jis. – Manau, būtų geriau, jei tu negaištum laiko aiškindamasi, kalta Roksė ar ne, ir padėtum jai išsikapstyti iš šios nemalonios padėties.

      Dėl ko Roksė kalta? Iš kur jai reikia padėti išsikapstyti? Ar jie apskritai žino, kaip ji gyvena? Roksė žengė į kabinetą ir primerkusi akis pažiūrėjo iš pradžių į Viktoriją, – ši sėdėjo prie savo darbo stalo pabrėžtinai oficiali ir rimta, – tada į Figą, kuris visiškai atsipalaidavęs sėdėjo kėdėje priešais Viktoriją.