orą. Kitoje kambario pusėje išvydo… ją.
Atrodė, kad dėl tvykstelėjusio atpažinimo sustojo pasaulis. Jis neteko žado, kai toje didžiulėje žmonių sausakimšoje erdvėje pažvelgė į neįtikėtinai tamsias akis.
Nežinia kiek laiko stovėjo žiūrėdamas į ją. Per atstumą švystelėję suvokimo žaibai įsmigo į jo kūną ir pojūčius, pirmąkart per daugiau nei dvylika metų viduje nubudo pakylėjimas.
Šachinas nesąmoningai nusprendė, ką daryti toliau. Nevaldomas impulsas stumtelėjo link merginos, tarsi jis būtų užhipnotizuotas ar valdomas per nuotolį.
Minia prasiskyrė lyg išbaidyta jo potraukio galios. Net muzika ūmai nutilo.
Galiausiai ir jis sustojo vos už pėdos, kad galėtų nužvelgti ją nuo galvos iki kojų.
Šachinas mėgavosi pirmuoju įspūdžiu. Auksinės ir bronzinės sruogos švytėjo ant kreminių pečių ir putlių krūtų, įspraustų į jos akių spalvos pečius apnuoginančią tamsiausio šokolado taftos suknelę, kuri apgulė neįtikėtinai liekną juosmenį, paskui keliais sluoksniais krito ant apvalių klubų. Įstabus veidas, protingos ir jautrios akys, įgimtą aukštą kilmę išduodantys skruostai, daili nosytė ir aistringos lūpos.
Ir tai tik bendri bruožai. Dar buvo daugybė smulkmenų. Kad visomis pasigėrėtų, prireiks valandos, dienos.
– Pasakyk ką nors. – Gergždžiančiame savo balse jis išgirdo alkį ir išvydo, kaip ją paveikė.
Mergina suvirpėjo, o akyse, be tvilkančio karščio, žybtelėjo sumišimas.
– Aš…
Šachiną užliejo džiaugsmas.
– Taip. Tu. Pasakyk ką nors, kad patikėčiau, jog tu tikra.
– Aš… Aš ne… – Ji stabtelėjo ir iš sumišimo suraukė antakius. Jos grožis išryškėjo dar labiau.
Bet jam pakako išgirsti sodrų aksominį balsą, kad suprastų, jog jis priklauso tobulai moteriai.
– Nežinai, ką man pasakyti? Ar nežinai, nuo ko pradėti?
– Šachinai, aš…
Ji vėl stabtelėjo, kaip ir jo širdis. Mažiausiai trims dūžiams. Išgirdus, kaip ji taria jo vardą, jam kone sukosi galva.
Jis pakišo merginai po smakru pirštą ir kilstelėjo jos galvą – žvelgdamas į tas akis jis jautėsi tarsi krintąs į šulinį.
Paskui sukuždėjo:
– Tu mane pažįsti?
Antras skyrius
Jis neatpažino jos?
Džohara išsižiojusi žiūrėjo į Šachiną, o suvokimas įsismelkė ir nugrimzdo lyg akmuo pilve.
Turėjo suprasti, kad jis neatpažins.
Ir kodėl turėtų? Jis tikriausiai pamiršo, kad ji apskritai egzistuoja.
O net jei ir nepamiršo, ši mergina visiškai nepanėšėjo į jo pažinotą keturiolikmetę.
Iš dalies taip buvo dėl vėlyvos brandos, iš dalies – dėl mamos įtakos. Zohaide Žaklina Nazarian niekada nepabrėžė Džoharos išvaizdos. Vėliau mama sakė žinojusi, kad Džohara, iš jos paveldėjusi ūgį ir švytinčią odą, o iš tėvo – sudėjimą ir akis, išaugs aukšta aptakių formų ypatingo grožio moterimi. O Zohaide, kuriame dominuoja žemos brunetės, tokia moteris kaip Džohara taptų ir vertinamu papuošalu, ir begalinių bėdų šaltiniu. Išmokusi pabrėžti savo išvaizdą, ji būtų tapusi pavojingų aistrų ir neteisėtų pasiūlymų taikiniu, taip užtraukdama bėdų sau ir tėvui. Mama paliko ją Zohaide įsitikinusi, kad Džohara netrokšta ir neturi kaip įgyvendinti savo galimybių ir toliau atrodys nenusakomai.
Kai ji nuvyko pas motiną į Prancūziją, ši skatino Džoharą atskleisti grožį, kartu su mados pramonės kolegomis darė viską, kad padėtų jai sužydėti ir tapti moterimi, mokančia valdyti, pasak kitų, didelį turtą.
Pati tapusi sėkmingai dirbančia dizainere ir verslininke Džohara suprato, kad mama buvo teisi. Dauguma vyrų nematė daugiau nei geidžiamas veidas ir kūnas. Keli turtingi ir įtakingi vyrai mėgino įsigyti ją kaip dar vieną trofėjų, kad galėtų sustiprinti savo įvaizdį, kad užpildytų dar vieną eilutę, bylojančią apie jų padėtį. Kol kas be jokio incidento pajėgė visus atstumti. Be pasekmių, kurių, kaip mama bijojo, būtų sulaukusi Zohaide, jei būtų atsisakiusi.
Taigi. Ji tikriausiai išprotėjo, jei manė, kad Šachinas atpažins tą ištįsusį liesą kaip nendrė ančiuką, virtusį pasitikinčia elegantiška gulbe.
Ir štai jis. Žvelgia į ją be mažiausio atpažinimo ženklo. Tas staigus suvokimas, ta žybtelėjusi palaima, ją išvydus, bylojo ką kita. Tai buvo…
Kas tai buvo? Ką gi ji regėjo žaidžiant jo lūpose, tvyksčiojant akyse, kai jis linktelėjo tą savo įstabiąją galvą jai? Ką ji juto sklindant iš jo pirštų, vis dar glamonėjančių smakrą? Ar įmanoma, kad jis?..
– Aišku, žinai, kas aš toks. – Šachinas nutraukė karštligiškas jos mintis ir nusižemindamas papurtė galvą. Veidrodinių kamuolių ir besisukančių diskotekos šviesų atspindžiai variu nuspalvino tankius jos plaukus ir žybtelėjo bedugnėse skaidriose akyse, stumdamos Džoharą į dar stipresnį paralyžių. – Juk atėjai į mano atsisveikinimo vakarėlį.
Džohara toliau tylėjo. Jo manymu, ji atpažino jį tik todėl, kad jis – įžymybė, kurio vardu ji už dyką vaišinosi ir naudojosi nepakartojama galimybe užmegzti ryšius.
Jis paleido jos smakrą ir lengvutėliai pirštais perbraukė per beužsiliepsnojantį skruostą.
– Tai kam turėčiau nepailsdamas dėkoti, kad tave pakvietė?
Jos širdis susitraukė, suvokus tikrąją situaciją.
Džohara nė nepagalvojo, kad, ją išvydęs, Šachinas gali jos neatpažinti. Tačiau pripažino, kad turėjo to tikėtis. Bet ji nesuvokė, kaip niekas jos išvaizdoje nepažadino jame artumo pojūčio, nenorėjo to priimti.
Viduje susimezgė sunkus nusivylimo raizginys.
Jo žodžiai ir veiksmai niekaip nesusiję su laime, išvydus ją po šitiek metų. Tik dėl vienintelės priežasties jis priėjo prie jos, kalbino, žvelgė. Tai atrodė absurdiška, neįmanoma. Bet ji nesugalvojo kito paaiškinimo.
Šachinas ją kabino.
Tarsi išgirdęs jos mintis jis, regis, apsupo ją savo vyriškumu ir įtaka, nužemino balsą visa oktava ir įsiskverbė į ją iki pačios šerdies.
– Nuskambės neoriginaliai, bet nors nepasakei nė vieno rišlaus sakinio ir susipažinome vos prieš kelias minutes, man atrodo, kad pažįstu tave visą amžinybę.
Kaip tik tą sekundę muzika vėl pratrūko, tarsi pabrėždama jo žodžius ir neleisdama jai išpyškinti, kad jam ne veltui taip atrodo.
Sutrukdžius kurtinamam griausmui, Šachinas atitraukė ranką jai nuo skruosto, pakėlė galvą išlaisvindamas jos akis nuo savųjų žvilgsnio ir suirzęs nužvelgė patalpą. Po akimirkos vėl užklupo visa savo dėmesio jėga.
– Ši vieta nesuderinama su sveiku protu. – Jo akys vėl ugnimi išdegino taką jos kūnu iki rankinės, bejėgiškai kybančios ant rankos. – Matau, turi savo rankinę. Eime?
Džohara aiktelėjo pajutusi, kaip nutvilkė ten, kur jo delnas apsivijo jos žastą mandagiai, bet įtikinamai kviesdamas.
– B… bet čia tavo vakarėlis.
Jo akių kampučiuose susimetė raukšlės, o lūpos virto šypsena atidengdamos lygius tvirtus dantis.
– Aih, ir išeisiu, jei norėsiu. – Jis nykščiu