atidarė spintos stalčių ir pasirausė gilumoje ieškodamas baltų trikotažinių marškinėlių, kurių pastaruoju metu beveik nebesivilkdavo. Kadaise dažnai jais vilkėdavo, todėl atrodė tokie minkštučiai ir savi. Jis pasiliko vienus skrydžiui lėktuvu, o kitus sumetė į didžiulį kelioninį krepšį, tuo metu ant spintelės prie lovos suskambėjo telefonas. Keldamas ragelį Tonis pagalvojo, kad tikriausiai Linė skambina norėdama duoti paskutinius nurodymus.
– Toni?
Mišelė. Velniai rautų, iš balso atrodo, kad ji verkia. Jis pasistengė nepasiduoti jausmams.
– Klausau, Mišele.
– Ar tu užsiėmęs?
Tonis įsitempė.
– Truputį. Kas nutiko?
– Norėčiau… – Ji sušnirpštė nosimi. – Norėčiau užsukti, jeigu tu nieko prieš.
Jis dirstelėjo į laikrodį. Apsiašarojusi Mišelė nori jį pamatyti vienuoliktą valandą vakaro – vadinasi, turi bėdų su Džeriu. Džeris – jo biržos makleris ir sporto klubo bičiulis, vaikinas, kuris vakarus leisdavo žaisdamas rankinį su Toniu, o popietes – išdykaudamas miegamajame su Mišele.
– Žinau, kad vėlu. – Mišelės balsas suvirpėjo. – Man tiesiog… reikia su kuo nors pasikalbėti.
Tonis atsiduso.
– Gerai.
– Ačiū, Toni.
– Nėra už ką. Tam ir reikalingi buvę vyrai. – Dėdamas ragelį jis stebėjosi, kodėl tiesiog neliepė jai dingti. Šitaip su juo pasielgė ir nusipelnė būti pavaryta. Bet su moterimis jis elgiasi kaip tikras mulkis, Tonio broliai ir seserys taip sako. Jie patarė jam pasinaudoti Mišelės neištikimybe teisme, kad ji negautų nė skatiko, bet jis to nepadarė, sutiko pasidalyti turtą po lygiai. Jo šeima buvo įsitikinusi, kad tai kvailystė, tačiau jis dalyvavo daugybėje skyrybų bylų ir žinojo: nekaltų nebūna. Jis per daug dėmesio skyrė darbui, per ilgai palikdavo žmoną vieną ir pats paruošė dirvą Džerio pasirodymui.
Pirmuosius porą santuokos metų viskas klojosi puikiai. Ji buvo jo priemiesčių mergaitė4, kaip dainavo Bilis Džoelas dainoje, labai populiarioje jam mokantis vidurinėje mokykloje. Turėjo įtakos ir tai, kad Mišelė šiek tiek priminė Kristę Brinkli, o Tonis, kaip ir Bilis Džoelas5, save laikė darbininkų klasės atstovu. Vėliau Tonis taip įsitraukė į profesinę veiklą, kad net nepastebėjo, jog meilės kerai pamažu sklaidosi.
Stengdamasis negalvoti apie Mišelę ir savo klaidas Tonis toliau krovėsi daiktus. Iš pradžių Linės pasiūlytai operacijai „Žigolas“ jis priešinosi, bet galop suvokė, kad būtų visiškas kvailys, jeigu atsisakytų. Ištisas savaites norėjo pakviesti ją į pasimatymą, bet nesiryždavo baimindamasis, kad ji nenorės rizikuoti ir neprasidės su neseniai išsiskyrusiu vyriškiu. Juodu buvo skyrybų teisės specialistai ir žinojo, kaip skyrybos gali iškreipti požiūrį į priešingą lytį.
Tonis suprato, jog jo rodomą dėmesį Linė gali palaikyti bandymu atsigauti po skyrybų su Mišele. Kažin ar tai būtų teisinga. Gal ir gerai, kad Mišelė atvažiuoja. Nematė jos šešis mėnesius.
Jis įsispoksojo į kelioninį krepšį svarstydamas, ar nieko nepamiršo. Cigaretės. Linė kažką minėjo apie cigaretę lūpų kamputyje, tačiau jis jau seniai metė rūkyti. Tada prisiminė, kad Semas, jo draugas teisininkas, paliko pusę pakelio cigarečių, kai buvo užsukęs savaitgalį pažiūrėti per televizorių „Chicago Cubs“6 rungtynių. Nuėjęs į virtuvę ir pasirausęs spintelės stalčiuje Tonis rado cigaretes, kurias pats buvo ten įmetęs ketindamas vėliau grąžinti.
Iškratęs vieną, tame pačiame stalčiuje susirado dėžutę degtukų ir delnu pridengęs liepsną užsidegė cigaretę. Juokinga, kad ir po daugelio metų tai padarė taip pat išdidžiai ir nerūpestingai. Ir taip pat sukosėjo. Tonis niekada nebuvo užkietėjęs rūkorius, rūkė labiau dėl įvaizdžio nei dėl nikotino poveikio. Todėl ir mesti buvo lengviau negu kai kuriems jo mokyklos bičiuliams. Jeigu apsiribos viena cigarete prie Linės tėvų, neturėtų vėl įjunkti.
Nuaidėjo durų skambutis, prieš eidamas įleisti Mišelės, jis dar kartą užsitraukė cigaretę.
– Toni! – Raudodama ji dramatiškai krito jam į glėbį.
Jis čiupo ją ir vos nenudegino su cigarete.
– Ramiau, Mišele. – Laikydamas cigaretę saugiu atstumu jis apkabino ją per pečius ir virpančią nuvedė atsisėsti. – Kas nutiko?
Ji susmuko ant sofos ir pažvelgė į jį ašarotomis akimis. Dešinės akies dirbtinės blakstienos buvo atsiklijavusios, juodas, nuo voko atsiknojęs jų šepetėlis mirksint priminė girtą šokantį drugelį.
– Blakstienos nukris, – perspėjo jis iš įpročio. Jau buvo spėjęs pamiršti, kaip nevykusiai ji jas prisitvirtindavo, bet vis tiek atkakliai tai darė įsitikinusi, kad jos pačios blakstienos per trumpos ir nepakankamai ryškios. Ir plaukai ne tokie tankūs, kaip ji norėjo, Tonis numanė, kad ir dabar Mišelė yra prisisegusi dirbtinių sruogų. Jis negalėdavo pirštais perbraukti jai per plaukus, nesibaimindamas rimtai susižaloti į metalinius segtukus.
– Ačiū. – Pakėlusi ranką ji nusiplėšė atlipusias blakstienas ir dabar atrodė įdomiai: viena akis buvo pasiruošusi lėkti pasilinksminti, o kita – eiti miegoti. Ji vėl sušniurkščiojo ir ėmė raustis miniatiūrinėje rankinėje. – Velniai rautų, čia niekas netelpa. Gal turi…
– Prašau. – Jis išsitraukė nosinę iš užpakalinės kišenės ir padavė. Kol ji šnypštė nosį, Tonis dar kartą patraukė cigaretę ir užgesino ją peleninėje.
– Ak, Toni… – Mišelė nusibraukė ašaras ir trūksmingai atsikvėpė. – Nereikėjo man tavęs palikti dėl Džerio.
Jam suspaudė širdį. Argi ne tai ištisus mėnesius norėjo išgirsti? Tai kodėl jaučia nejaukią baimę, o ne triumfo virpulį?
– Kas nutiko? – paklausė.
– Jis čiulpia dantis.
Tonis nusijuokė. Bet taip elgtis buvo negražu, todėl jis kaip įmanydamas greičiau susitvardė.
– Anksčiau to nepastebėjai?
– Na, lyg ir pastebėjau, bet nemaniau, kad man tai bus svarbu. O tu… ar tu pastebėjai jį taip darant?
– Pastebėjau, bet žaisti rankinį tai netrukdo.
– Tai dar ne viskas. Jis tol nešioja apatinius, kol gumelę vos laiko kokie trys siūliukai. – Ji pažiūrėjo į Tonį. – Ir tai žinojai?
Jis patraukė pečiais.
– Rengdavomės tame pačiame persirengimo kambaryje. Žinoma, kad pastebėjau. – Dabar Tonis jau gailėjosi, kad neapžiūrėjo dar ir Džerio grožybių. Tas vyrukas nuviliojo nuo jo žmoną ir Tonis negalėjo liautis galvojęs, jog jis buvo ne tik geras klausytojas.
– Šiandien išmečiau visas suplyšusias Džerio trumpikes ir jis mane aprėkė. Tada aš apšaukiau jį dėl dantų, o jis pareiškė, kad susibado į mano plaukų segtukus, negana to, apkaltino, jog jį beria nuo mano dirbtinių blakstienų, be to, jam jos kvailai atrodo.
– Tada jam geriau nenešioti tavo blakstienų, ar ne?
Mišelė sukikeno.
– Juk supranti, ką noriu pasakyti. Toni, ar mano blakstienos kvailai atrodo?
– Ė, ne, kai abi būna priklijuotos. – Jis prisiminė, kad tai retai pasitaikydavo. Bet jis mylėjo Mišelę su visais jos išskirtiniais bruožais.
Ji