drabužiais, mes jau važiuosime.
Ji dar kartą sunerimusi pažvelgė į Maksą, kuris vos pastebimai gūžtelėjo. Dominika tylėdama atsistojo, tačiau eidama pro pusbrolį stabtelėjo. Jis juk tikrai dabar įsikiš.
Tyliai jam tarė:
– Pokštas iškrėstas. Aš savo vaidmenį atlikau, maldauju, užbaikite tai.
Dominikos nuostabai Maksas tik pakėlė jos ranką prie lūpų.
– Leiskite man pirmam jus pasveikinti, ponia Alburi.
Ji sugriebė pusbrolio ranką, buvo supykusi ir išsigandusi jo pašaipios šypsenos.
– O kaip mano motina? Tu pažadėjai.
Tamsūs jo antakiai kiek pakilo.
– Juk daviau žodį, ar ne? – jis pasilenkė arčiau ir sukuždėjo: – Skubėk, mieloji, neversk savo vyro laukti.
Ji papūtė lūpas, ketino atsikirsti, bet priėjo Gideonas, todėl ji iškūrė iš kambario.
Dominika užlipo į viršų, į savo kambarį, širsdama ne vien ant Makso. Pati įsivėlė į šią apgavystę ir nelabai gali skųstis, kad viskas klostosi ne taip, kaip ji tikėjosi. Klausantis grafo aiškinimo viskas atrodė paprasta: jie iškrės pokštą, viskam paaiškėjus bus iškviesti teisininkai, netikra santuoka anuliuota, ir viskas atsistos į savo vietas. Tačiau Gideonas nežaidė pagal grafo taisykles. Jis farsą norėjo pratęsti ilgiau, išgelbėti savo reputaciją, atsimokėti Maksui ir nubausti ją už dalyvavimą apgaulėje. Ji pažvelgė į veidrodį, nuotaika dar labiau sugedo. Nesuvokiama, kad Gideonas Alburis norėtų jos už žmoną, bet šiuo metu Dominika galėjo tik rengtis į kelionę.
Vienintelė suknelė, kurią turėjo – alyvuogių spalvos pasivaikščiojimų suknelė; ja vilkėdama Dominika čia atvažiavo. Nenauja, bet spalva jai tiko, o gerai sukirpta ir su auksine sagtimi ji visai tiko grafo pusseserei. Siuvinėti nėriniai pridengs gilią iškirptę ir sulaikys šaltą kovo vėją. Ji ištiesė pečius. Jei Gideonas Alburis nori tęsti šią pramogą, tegul taip ir bus.
Dominikos siaubui, jungtuvių dalyviai buvo susirinkę salėje ir jos laukė. Visi, matyt, buvo nusiteikę apsimetinėti, kad tai normali atsisveikinimo ceremonija. Maksas palypėjo keletą paskutinių laiptelių, padavė jai ranką tarsi ketintų ją vėl atiduoti jaunikiui.
– Pasirūpinau, kad kambarinės sukrautų tau lagaminą, – sukuždėjo jis. – Negaliu leisti, kad išeitum plika kaip tilvikas.
Pusbrolis Dominiką palydėjo prie Gideono, kuris stovėjo tiesus ir nepermaldaujamas. Ji tik kartelį žvilgtelėjo jam į veidą: gali būti, kad jis iškaltas iš akmens – toks šaltas ir bejausmis atrodė.
Numaldžiusi virpulį nuotaka nuleido akis į puikiai pasiūtą Gideono paltą. Gali būti, jog užsisakė jį specialiai vedyboms, kad padarytų įspūdį nuotakai. Dar labiau susigėdo, kad sutiko dalyvauti žiauriame Makso pokšte.
Sveikinimai palydėjo juos iki laukiančios kelioninės karietos. Dominikos lagaminas jau buvo užkeltas ant stogo. Ji pajuto, kaip karietai pajudėjus kažkas švelniai palietė petį.
– Na, madam, negi nenusišypsosite svečiams?
Ji nusikratė jo ranką.
– Ar dar ilgai žadate tęsti šitą pokštą, pone?
– Pokštą? – jo balsas buvo ledinis. – Nesuprantu, apie ką kalbate, madam. Pokštauja tik Martlšamas.
– O jūs keršijate. Jis tikrai buvo sukrėstas, kai pranešėte, kad santuoka nebus nutraukta.
– Jo reakcija buvo žaviai juokinga.
– Jau pasilinksminote, pone, – ramiai atsakė Dominika. – Dabar prašyčiau užbaigti šį nuotykį.
– Ak, joks tai nuotykis, madam. Aš kalbu visiškai rimtai.
Dominika į jį žiūrėjo, ir ledinė baimės ranka sugniaužė širdį pamačius nepermaldaujamą vyro žvilgsnį.
– Bet… bet juk jūs neketinote manęs vesti. Negalite norėti tokios nuotakos.
– O kodėl ne? Kaip jau sakiau Maksui, vesti vis tiek reikėjo, o jūs esate tokia pat tinkama, kaip bet kuri kita.
Nužiūrėjo ją lyg nurengdamas akimis. Dominika pajuto, kaip išraudo visu kūnu. Tik dabar suprato visiškai priklausanti nuo šio vyro valios. Sukaupusi visą pasipiktinimą ji riktelėjo:
– Tai nežmoniška.
– Gal ir nežmoniška, madam, bet prieš sutikdama dalyvauti Makso planuose turėjote apgalvoti visas pasekmes. Jūs už manęs ištekėjote, gerai tai ar blogai. Kelio atgal nėra.
Sutrikdytas persigandusios savo kompanionės žvilgsnio, Gideonas užsimerkė ir apsimetė miegąs. Jis tebepyko dėl tokios keistos santuokos, tačiau savo nuotaką užjautė. Pažinodamas Maksą, įtarė, kad mergiūkštė buvo priversta taip pasielgti. Tačiau ji galėjo prisipažinti bažnyčioje, jei tikrai buvo nusiteikusi prieš pusbrolio sumanymą. Ne, Gideonas ją dar truputį pakankins.
Jis mąstė, ką jiedu atras galų gale pasiekę Elmvudo medžiotojų trobelę.
Karstairas vos vynu neužspringo, kai Gideonas priminė, kad šis ją pasiūlęs. Akivaizdu – nė vienas nesitikėjo, kad vedybos truks ilgiau nei ceremonija bažnyčioje, todėl niekas išvykai nepasiruošė. Visiems laukiant, kol nuotaka persirengs, į Elmvudą su depeša greičiausiu žirgu išskubėjo raitelis – jis turėjo perspėti tarnus, kad jaunikis su nuotaka jau pakeliui.
Gideonas dar nenusprendė, ar maskaradą nutrauks vos nuvažiavęs į trobelę.
Kai karieta pasuko į Elmvudo vartus, tapo aišku, kad žinia apie jų atvažiavimą buvo sutikta entuziastingai. Atidaryti vartai liepsnojo kaspinais, o jiems pririedėjus prie pagrindinio įėjimo, pasirodė pagyvenusi pora, vyras tebesisegiojo livrėją. Gideonas atpažino Čisviką, vyresnįjį liokajų ir darbininką, o jam iš paskos einanti moteris sniego baltumo prijuoste buvo jo žmona ir medžiotojų namelio ūkvedė.
– O Dieve, – burbtelėjo Gideonas, kai prasivėrė durys. – Dabar tai pakliuvome.
– Sveiki atvykę, pone, madam! Mes labai džiaugiamės, kad atvažiavote į Elmvudą, – beveik nustūmusi vyrą į šalį pasisveikino ponia Čisvik plačia šypsena. – Jei malonėtumėte užeiti į saloną, ten rastumėte pyragaičių ir vyno, ir liepsnojantį židinį. Jei būtume įspėti iš anksto, ir kiti kambariai jau būtų paruošti, bet dabar šiek tiek užtruksime, aš jau pasiunčiau pakviesti Alisą iš kaimo, kad man padėtų.
Gideonas iššoko iš karietos ir atsisuko padėti savo nuotakai. Ji buvo tyli, išbalusi ir sutrikusi. Vyras padėjo jos ranką ant savo rankos ir paskui tebeplepančią ūkvedę nusekė į namą. Didelis prieškambaris plokštėmis iškaltomis lubomis buvo paskubomis papuoštas visžalių augalų šakomis ir pavasarinėmis gėlėmis. Gideonui suspaudė širdį: pora akivaizdžiai nesitveria džiaugsmu, kad gali priimti jaunavedžius. Pajuto, kaip suvirpėjo žmonos pirštai ant jo rankos, ir nejučia padrąsinamai ją spustelėjo.
Dar daugiau pavasario gėlių dabino plokštėmis iškaltą saloną, kur linksmai spragsėjo židinys, o ant stalo buvo patiekta vaišių. Gideonas palaukė, kol plepioji šeimininkė stabtelėjo atsikvėpti, ir tvirtai pasakė:
– Dėkoju, ponia Čisvik. Mes patys apsitarnausime.
– Gerai, pone. Ir… – ji pasisuko ir pažvelgė pro langą. – Ar jūsų tarnai atvažiuoja iš paskos?
– Ne, mes visiškai vieni.
– Ak, na, žinoma.
Moteris supratingai šyptelėjo ir Gideono skruostai nuraudo, jis nedrįso pažvelgti į savo kompanionę, pasidomėti, kaip tai paveikė ją, tačiau vos liko vieni, pasakė:
– Atsiprašau.