kad susidomės, – sausai atkirto Nikolas.
Bet vis tiek berniukui būtų naudinga sužinoti, kad gyvenime, be drabužių ir kortavimo, yra ir kitų dalykų.
– Turėsiu tai uždrausti!
– Jis jau pilnametis, – pastebėjo Nikolas. – Jei norės, galės stoti į armiją.
– Ne, jei mano žodis dar nors ką reiškia!
Nikolas pajuto, kaip stipriai pirštai sugniaužė taurę. Atlaisvino juos ir išgėrė brendžio likučius.
– Puiku, – tarė. – Daugiau nebeužsiminsiu.
– Tai jau pasistenk, – metė Džeraldas. – Jis per daug dėmesio kreipia į tavo žodžius.
– Tikrai? – gūžtelėjo Nikolas. – Nepastebėjau.
– Žiūri į tave kaip į didvyrį. – Džeraldo balse buvo girdėti kartėlis.
Nikolas pasijuto nejaukiai. Nusisuko ir padėjo tuščią taurę ant indaujos.
– Duodu žodį, kad apie tai nebekalbėsiu, – pažadėjo nežiūrėdamas į brolį.
Džeraldas ne be reikalo pelnė Itono Terjero pravardę, todėl atkakliai tęsė:
– Nieko blogesnio jam negaliu įsivaizduoti kaip armija!
– Tikrai? – Nikolas vėl atsisuko. – Aš sugalvočiau daugybę blogesnių dalykų.
Išgirdęs brolio balse sarkazmą Džeraldas išraudo.
– Armija…
– Truputis drausmės išeitų į naudą.
Džeraldas įsitempė:
– Ar nori pasakyti, kad mano sūnui trūksta…
– Nieko nenoriu pasakyti, – nekantriai pertraukė Nikolas, nes pokalbis jau įgriso. – Tik sakau, jog, mano nuomone, armija jam išeitų į naudą. Ir… – pakėlė ranką tildydamas ketinantį prieštarauti Džeraldą, – daviau žodį daugiau jam apie tai neužsiminti.
– Gerai! – tėškė Džeraldas. – Dievas neleis, kad mano sūnus taptų kaip tu!
– Arba tu! – praradęs kantrybę atkirto Nikolas.
Džeraldas atsistojo.
– Ką nori pasakyti?
Noriu pasakyti – toks minkštas ir nenaudingas.
– Nieko, – numykė. – Pamiršk.
– Po velnių, Nikolai…
Nikolas atsiduso ir užsimerkė. Kodėl vis susiginčija su Džeraldu?
– Tai viskas? – Atmerkė akis. – Dar turiu reikalų.
Jis priėjo prie stalo ir atsisėdo. Pasiėmė praplėštą laišką.
Džeraldas padvejojo ir apsisukęs ant kulno nužingsniavo per kabinetą.
– Pasimatysime šį vakarą pas Augustą, – tarė ir smarkiai užtrenkė duris.
Nikolas padėjo laišką. Po velnių. Šį vakarą Gustės balius. Teks eiti.
Patrynė veidą, pirštais užčiuopė randą, glotnias ir gruoblėtas sužeisto skruosto vietas. Ir kodėl nuolatos ginčijamės?
Jis žinojo atsakymą. Net vaikystėje taip elgdavosi – koks skirtumas, kad Džeraldas vyresnis, kad vikontas. Tai į Nikolą žmonės kreipdavosi pagalbos. O paties Džeraldo sūnus viską tik dar pablogino.
Nikolas atsiduso ir atsimerkė. Pažvelgė į laišką ant stalo. Labai trumpas.
Gerbiamas pone,
apgailestauju, kad supratau negalinti už jūsų tekėti.
Prašau priimti mano atsiprašymą.
Harieta Darem
Nikolas suspaudė tarpuakį. Keiktelėjęs atsistojo. Prie indaujos įsipylė dar brendžio. Gėrė lėtai ir sąmoningai.
Sugrįžęs prie stalo paėmė pulkininko Daremo laišką. Staigiu tiksliu judesiu atplėšė. Į duris pasibeldė vyresnysis liokajus.
– Kas? – susiraukęs šūktelėjo Nikolas.
– Jus nori pamatyti pulkininkas Daremas.
Nikolas sukando dantis. Smarkiai įkvėpė pro nosį.
– Įleisk.
– O kaip jūsų žirgas, pone?
Nikolas akimirką užsimerkė. Gėlė smilkinius.
– Dar dvidešimt minučių, Frėjau.
– Bet oras, pone…
Nikolas pasikreipęs pažvelgė pro langą. Pilka, dulkia. Po velnių.
– Po dvidešimties minučių, – pakartojo Nikolas.
Jei neprašuoliuos žirgu, tikrai ką nors pritrėkš.
Jis giliai įkvėpė galvodamas apie Ričmondą ir Duorą, galvoje aidėjo šuolių dundesys, jis pasisuko į pulkininką Daremą, kurį Frėjus įvedė į kabinetą.
Pulkininkas – sunkus žmogus. Nors plaukai žili, laikysena kariška, ir drabužius jis vilkėjo taip, tarsi tai būtų uniforma. Laikas jam nebuvo gailestingas, veidas prarado gaivumą, išvagojo gilios niūrios raukšlės. Nenuolaidumas raukšlėmis išvagojo kaktą ir aplink burną.
Nikolas nusilenkė.
– Kaip tik ketinau skaityti jūsų laišką, pone.
– Nesivarginkite, – stačiokiškai atkirto pulkininkas. – Tikėjausi to išvengti, – lūpos kietai susičiaupė. – Bet jau per vėlu.
– Brendžio, pone? O gal tegu Frėjus atneša butelį bordo?
– Brendžio, – sutiko pulkininkas dėbčiodamas į Nikolą.
Jis sumišęs, – suprato šis. – Sumišęs ir įsiutęs.
Frėjus pasišalino, uždarė duris. Nikolas priėjo prie indaujos. Įpylė pulkininkui brendžio į didelę taurę, o sau – į mažą.
– Prašom sėstis, pone.
Pulkininkas Daremas atsisėdo.
– Gavau laišką nuo jūsų anūkės, – tarė Nikolas tiesdamas jam brendį. – Supratau, kad ji nori nutraukti mūsų sužadėtuves.
Įniršis nuspalvino pulkininko veidą. Jis gurkštelėjo brendžio ir susiraukė.
– Turiu atsiprašyti už anūkės elgesį.
Nikolas atsisėdo už stalo.
– Ar galėčiau su ja pasikalbėti, pone?
– Pasikalbėti su ja? – pulkininkas Daremas kimiai nusijuokė. – Na, žinoma. Jei tik ją rasite!
Nikolas susiraukė.
– Atsiprašau?
– Kvaila mergiūkštė paspruko.
Nikolas atsargiai padėjo brendžio taurę ant stalo.
– Pabėgo? Kodėl?
– Nes nepageidavo tekėti.
Nikolas įsmeigė akis į brendį. Burnoje pasidarė kartu.
– Jei būtų man pasakiusi, – tyliai tarė, – būčiau atsiėmęs prašymą…
– Visiška nesąmonė! – atkirto pulkininkas Daremas. – Taip jai ir pasakiau.
Nikolas pakėlė galvą.
– Ji apie tai su jumis kalbėjo, pone?
Pulkininkas