kubilus alų, vyną ir galybę kitų, jau pagamintų koktelių. Staiga pro duris įsiveržė įsimylėjėliai ir išvydę ją liovėsi kvatoję. Netrukus turėjo prasidėti vakarėlis. Likus kelioms minutėms, kol svečiai užlips į terasą, ji manė, kad visi trys tilps ant vieno stogo, bet dabar vėjas atnešė jos ausims neskirtus šnabždesius. Asmeniškus žodelius ir amžinus pažadus, apie kuriuos nesvajojo jau gerus metus. Dėl jų intymaus pokalbio Nikolė pasijuto lyg iškrypėlė vujaristė.
Sukrovusi paskutines pakuotes į šiukšliadėžę, pažvelgė į duris. Bet kurią sekundę…
Į Semo vakarėlius žmonės visada ateidavo anksčiau. Jo stogas buvo puikiausia vieta mieste stebėti saulėlydžius.
Tyli dejonė.
Keista.
Kilstelėjusi rankose laikomą butelį gurkštelėjo citrininio gėrimo ir šimtąjį kartą žvilgtelėjo į telefoną. Pastebėjo žinutę nuo mamos. Ji klausė, ar šį vakarą neturi kokių ypatingų planų. Padėjo telefoną ant stalo ir mintyse pasižymėjo, kad rytoj reikia mamai paskambinti.
Šį vakarą Nikolė neturėjo noro klausytis pamokslų apie tai, kad elgetos negali rinktis, kad laikrodis tiksi, o laikas, skirtas paversti svajones realybe, senka. Kad ir kokia motina geranoriška, jai netrūko kaltės jausmu užnuodytų padrąsinimų.
Dar vienas aiktelėjimas. Akivaizdžiai geidulingas. Nikolė surizikavo ir dirstelėjo akies krašteliu…
Oi! Klaida!
Ji nieko nematė… nei kojų… nei rankų…
Nerangiai pašokusi nuo stalo švininėmis kojomis žengė atatupsta ir nubėgo prie laiptų.
Žiūrėk į žemę. Į žemę, į žemę.
Buvo įpusėjusi siaurus laiptus, pasirengusi parašyti Meivei pirmąją ataskaitą iš vakarėlio, bet sustojo kaip įbesta ir įsistebeilijo į tuščią delną.
Paliko telefoną.
Nikolė dvejodama pažvelgė į stogą. Širdis nusirito į kulnus. Gali gyventi be saulėlydžio, bet tik ne be telefono, kuris yra jos ryšys su pasauliu. Visi kontaktai… susitikimai… pirkinių sąrašai… muzika… Meivė.
Turi grįžti. Nors ir visiškai to nenori.
Galbūt, jei palauks minutę ar dvi, porelė baigs ir ji galės be jokios gėdos pasiimti telefoną. Gal net nereikės septynis kartus per savaitę lankytis pas psichologą, kad ištrintų tą netikusį prisiminimą.
Kiek laiko praėjo? Nenutuokė. Kam reikia laikrodžio, jei rožiniame dėkliuke turi išmanųjį telefoną?
Na gerai, apgailėtina. Yra suaugusi, o telefonas būtinas jos gyvenime. Nikolė pasisuko į stogą, prikando apatinę lūpą, kilstelėjo koją…
Durys apačioje atsivėrė ir ji žvilgtelėjo žemyn, melsdamasi, kad būtų Semas. Tuomet galėtų jo paprašyti atnešti nelemtą aparatą. Tačiau tai nebuvo penkių pėdų, dešimties colių, lieknas šviesiaplaukis, atėjęs išgelbėti jos telefono. Pro duris, kurios atrodė per siauros jo platiems pečiams, įžengė truputį daugiau nei šešių pėdų nepažįstamasis nutrintais džinsais ir medvilniniais marškiniais, iki alkūnių paraitotomis rankovėmis.
Vyras nuleidęs galvą šūktelėjo kažkam bute:
– Taip, tuoj ateisiu.
Gal reikėtų jį įspėti apie veiksmą ant stogo. Tačiau jai nespėjus sudėlioti sakinio, galva su trumpomis, rudomis, netvarkingomis garbanomis atsilošė ir ją pervėrė ryškiai mėlynų akių žvilgsnis. Staiga kaip banga užliejo keistas suvokimas, kad šis vyras kažkur matytas.
Nikolė galėjo prisiekti, kad jį pažįsta.
– Matyt, abu nusprendėme pasigrožėti saulėlydžiu, – nusišypsojo ir smakru maktelėjęs stogo pusėn lengvai užbėgo laiptais iki Nikolės. – Lipi viršun?
– Privalau, – atsakė silpnu balseliu, akimis nervingai sekdama dangaus stačiakampį laiptų viršuje. – Palikau telefoną ir išbėgau…
Telefonui nieko nenutiks. Juk nepaliko jo ant traukinio bėgių.
Ar gali būti, kad jie jau baigė?
– Bėgai?
Žinoma, kad gali. Ar tai tikėtina? Kas žino.
– Ar ten kažkas nutiko?
– Taip, – atsakė drebančiu balsu ir delnais užsidengė akis. Kaip jie tai pradėjo – ji nematė ir net nenumanė…
Gėdos ir išgąsčio rūką pervėrė šiluma, sklindanti iš tos vietos, kur ant peties nusileido jo didelė ir sunki ranka.
– Eik pas Semą ir pabūk su juo.
Jie prasilenkė ant siaurų laiptų, bet Nikolė pajuto tik nuo jo raumenų sklindantį karštį. Artumas pakirto jėgas, išblaškė dar labiau nei scena ant stogo… kur dabar lipo tas vaikinas… kiekvienas jo žingsnis skambėjo kaip grasinimas.
Pala. Ar kažkas nutiko?
O… ne.
Nikolė neteko amo.
O ne.
– Ne, palauk! – Aiktelėjo, per vėlai supratusi, ko jis klausė.
Toliau lipdamas aukštyn vaikinas atsisuko per petį ir juokdamasis tarė:
– Lipk žemyn, pasirūpinsiu tuo vaikinu.
Pasirūpinsiu? Nikolė stebėjo, kaip tolstanti jo nugara eidama užtemdė vakaro saulę.
– Ne, tikrai, – suspigo, šokdama jam iš paskos. – Tu… m… mėlynaki… palauk!
Bet jis tik mostelėjo ranka ir pasiekė atvirą išėjimą ant stogo. Mažų mažiausiai jiems abiem bus labai gėda. Ji privalo ką nors daryti ir labai greitai.
– Seksas!
Dieve, nuskambėjo nekaip, bet vaikinas sulėtino žingsnį ir atsigręžė. Mėlynos akys atrodė sutrikusios.
– Atsiprašau?
Nikolė paknopstomis užbėgo laiptais. Širdis daužėsi krūtinėje visai ne dėl fizinio pervargimo. Po galais, jei sporto klube rodydavo Sostų žaidimą, ji su Meive ant bėgimo takelio nubėgdavo pusę maratono. Širdis plakė dukart greičiau – iš gėdos ir nevilties, kaip sustabdyti globėjišką vaikiną, kad nenumestų ko nors nuo stogo.
Nikolė sunkiai nurijo gumulą gerklėje ir sumosavo, laukdama išganymo, bet jo nebuvo. Galiausiai atsiprašinėdama išlemeno:
– Jie ten mylėjosi. Štai kas nutiko. Atsiprašau… ir… turbūt… ačiū.
Jai neteko matyti, kad žvilgsnis taip greitai persimainytų, tačiau šis vaikinas galėjo būti gyvas pavyzdys, kad akys – sielos veidrodis. Jos pasakė viską. Nuostaba, palengvėjimas, juokas ir galiausiai pamažu didėjantis susidomėjimas, kuris palietė seniai pamirštą kertelę širdyje.
Bet Nikolė tuoj pat susiėmė ir nekreipė į tai dėmesio.
Staiga orą sudrebino kulminacinė dejonė ir jos skruostai tapo raudoni kaip dangus.
– Prakeikimas, – tarstelėjo jis ir, nors akimirka buvo be galo keista ir nemaloni, jo ištįsęs veidas buvo kažkuo juokingas.
– Taip, – atsiduso Nikolė, užsidengdama ausis. – Žinau. Turbūt reikėtų suteikti jiems privatumo… bet man labai reikia telefono. Jei atneši, iškepsiu tau pyragą.
Meivė iškeps pyragą. Jei ji būtų čia, nieko panašaus nebūtų atsitikę.
– Pyragą?
– Prašau…
– Dėl pyragų esu labai išrankus. Seserys mane išlepino. Geriau