atodūsis jį nustebino. Jis skambėjo… pavydžiai.
– Tau pasisekė.
– Norėtum kartu? – kvietimas prasprūdo pro lūpas, jis nespėjo jo užgniaužti.
Ji sukrėsta sumirkčiojo ir nuleido akis į sutartį.
– Atleisk, – atžariai atsakė, – šį savaitgalį aš užsiėmusi.
Oho. Vos neįkliuvo. Kas jį apsėdo, kad ją pakvietė? Vis dėlto jo ego buvo paglostytas, nes ji nesakė tiesiai šviesiai ne. Tikriausiai liko abejinga jo žavesiui, kaip visada.
Rajanas žinojo, kad sužavėdavo daugumą moterų, nes joms patiko aukšti, gražūs ir pasiturintys vyrai.
Nekukliai tariant, Rajanas toks ir yra.
Jis nepertraukė merginos, kol ji baigė skaityti sutartį, bet jo mintys sukosi neįprastu greičiu. Akys taip pat darbavosi intensyviai.
Ji turi tikrai puikias kojas. Jam patiko moterys dailiomis blauzdomis ir smulkiomis kulkšnimis, ne per didelėmis pėdomis. Lauros pėdos elegantiškos ir mažutės – kaip tik jos ūgio moteriai. Gaila, kad ji avi tokiais baisiais batais!
Jos plaukai – taip pat nuostabūs: tamsūs, stori, žvilgantys ir, aišku, ilgi. Išsidraikę ant pagalvės atrodytų pasakiškai…
Oi. Jis ir vėl daro tą patį – kuria apie ją seksualias fantazijas. Tikrai reikia liautis.
Atsuko kėdę į milžinišką langą už nugaros, įsmeigė akis į uostą, kuris visada buvo maloni pramoga akiai ir viena iš priežasčių, kodėl jis būtent šiame pastate išsinuomojo patalpas savo biurui. Kita priežastis buvo už kelių kvartalų stūksantis jo gyvenamųjų apartamentų pastatas, iš ten jis taip pat regėjo nuostabų uosto vaizdą.
Iš pradžių, kai Rajanas paliko futbolą, jis ilgėjosi veiklos lauke. Negalėjo pakęsti jausmo, kad yra uždarytas viduje. Jam patiko erdvė, patiko žiūrėti į dangų ir vandenį, kuriuos jis netikėtai atrado. Augdamas nejautė meilės vandeniui, tikriausiai dėl to, kad šis nebuvo jo gyvenimo dalis: kai buvo vaikas, niekas jo nesivedė į paplūdimį. Iki dvidešimties nemokėjo plaukti, o išmoko tik todėl, kad prireikė kelias savaites mankštintis baseine, kol atsigavo po traumos.
Tačiau grįžęs gyventi į Sidnėjų, jis suprato, kad jį labai traukia vanduo, todėl pirko butą ir išsinuomojo biuro patalpas su vaizdu į uostą. Vos pamėgęs plaukiojimą ėmė svarstyti, ar nereikėtų nusipirkti jachtos.
Tą popietę uoste buvo neįtikėtinai daug jachtų, žiema pagaliau užleido vietą pavasariui. Lietus, kamavęs Sidnėjų pastaruosius kelis mėnesius, dėkui Dievui, liovėsi, dangus buvo šviesus ir žydras, o vanduo viliojantis.
Rajano akys sekė laivą, plaukiantį pro Benelongo punktą į jūrą. Tai buvo didelis, baltas kreiseris – brangus piniguočių žaisliukas.
Gal ir aš nusipirksiu panašų, – tingiai svajojo Rajanas.
Jis galėtų sau leisti, Pasiek pergalę yra ne vienintelis pajamų šaltinis. Dar būdamas vartininku turėjo sveiko proto ir didelę dalį atlyginimo kiekvienais metais investavo į nekilnojamąjį turtą. Tuo metu, kai paliko profesionalų sportą, jis buvo daugybės apartamentų savininkas, gyvenami plotai buvo išsimėtę Sidnėjaus priemiesčiuose, kur nuomos mokestis greitai atsipirko, nes apartamentai neilgai stovėdavo tušti.
Didžiulis turtas buvo dar vienas dalykas, apie kurį Rajanas nekalbėjo, nes žinojo, kad neprotinga skanduoti apie savo pajamas. Suprato, kad tik pakurstytų pavydą. Jis turėjo grupelę draugų, kurie patys uždirbo sau turtus, bet nebuvo multimilijonieriai kaip jis. Rajanui patiko jų draugija, todėl jis nedarė nieko, kas sugriautų draugystę. Dabar, be abejonės, jie visi siekė savų tikslų, ir jis nebeturėjo su jais tiek daug reikalų, kiek anksčiau. Bet jie vis tiek susirinkdavo krūvon, kad retkarčiais nueitų į futbolą ar lenktynes.
Nė vienas iš jų neturėjo jachtos. Draugai, su kuriais Rajanas ruošėsi rytoj paplaukioti, nebuvo tikri draugai. Jie buvo profesionalūs jachtininkai, kuriuos sutiko dirbdamas ir kurie mokė jį plaukiojimo gudrybių.
– Man atrodo, kad viskas gerai, – pagaliau pasakė Laura, jos balsas išdavė susirūpinimą.
Rajanas su kėde atsigręžė į ją.
– Esi įsitikinusi? – susidomėjo jis.
Neįprasta, kad Laura nenori ko nors keisti. Ji dažnai pastebėdavo teisines spragas, kurios jo klientams buvo nenaudingos.
– Gal man reikėtų paskaityti dar kartą.
Rajanas dėl tokios jos pastabos ne mažiau nustebo nei dėl žvilgsnio, kuriuo mergina jį apdovanojo prieš tai. Šiandien ji iš tikrųjų kaip ne savame kailyje. Dabar, kai jis mintyse nustojo regėti išblaškančius vaizdus, pastebėjo, kad ji yra išsiblaškiusi.
Kas ją taip nuliūdino, kad ji negali dirbti? Turėjo nutikti kažin kas rimto.
Smalsusis Rajanas nusprendė pabandyti išsiaiškinti.
– Nereikia to daryti, – pasakė. – Esu tikras, kad sutartis gera. Kodėl tau skubiai neperžiūrėjus kitų dviejų sutarčių? Jos tik pratęstos. Tada darbas bus baigtas ir aš nusivesiu tave į Operos barą ko nors išgerti. – Jeigu pavyks padėti jai atsipalaiduoti, gal ji išsipasakos jam.
Ji ir vėl jį nustebino, nes tiesiai neatsisakė.
Kuo toliau – tuo keisčiau.
Bet ir nepasakė taip.
– Klausyk, – griežtai tarė jis, – nekviečiu tavęs į pasimatymą. Tik išgerti. Daugybė kolegų penktadienio popietę eina išgerti.
– Aš tai žinau, – šaltai atsakė ji.
– Tai kas per bėdos?
Ji ir vėl dvejojo.
– Suprantu, kad nelabai mane mėgsti, – ryžtingai tęsė Rajanas. – Ne, ne, Laura, nesivargink ir neneik, tavo jausmai per pastaruosius dvejus metus buvo labai aiškūs. Turiu prisipažinti, kad ir aš tau nejaučiu jokių šiltų jausmų. Bet net pats abejingiausias ir nejautriausias vyras pastebėtų, kad šiandien tu kaip nesava. Gal pasirodys keista, bet aš dėl tavęs nerimauju. Todėl kviečiu išgerti. Pamaniau, kad atsipalaiduosi nuo taurės vyno ir papasakosi man, kas nutiko.
Ir kodėl taip keistai mane nužvelgei, vos įėjusi, – pridėjo sau mintyse.
– Net jeigu tau papasakočiau, – pasakė ji, – tu nieko negalėtum pakeisti.
– Leisk man pačiam nuspręsti.
Ji nusijuokė, bet juokas buvo nelinksmas.
– Tikriausiai tik sunervinsiu tave.
– Sakyčiau, kad toks tavo pasakymas labai intriguoja. Dabar aš paprasčiausiai nepriimsiu atsisakymo. Tu dabar pat eini su manim išgerti. Ir apie viską man papasakosi!
Antras skyrius
Laura žinojo, kaip kvaila jausti malonumą dėl to, kad jis susirūpinęs, o dar didesnė kvailystė – eiti su juo į Operos barą išgerti.
Operos baras buvo kaip tik ta Sidnėjaus vieta, kur einama išgerti po darbo – patogiai įrengtas prie krantinės, su pačiu geriausiu miesto vaizdu: dešinėje Operos teatras, kairėje Apskrita krantinė, o priešais – uosto tiltas, jau nekalbant apie patį uostą. Pusė Harvio, Maiklo ir kolegų darbuotojų čia susirinkdavo kiekvieną penktadienio vakarą. Net nelinkusi bendrauti Laura retkarčiais susidurdavo su jais. Ji žino, kad kils sujudimas, jeigu ją kas nors išvys geriančią Rajano Armstrongo draugijoje.
Tai kodėl ji sutiko?
Šitas klausimas ją kamavo visą, nors ir trumpą, kelią iki krantinės.
Kai jie atėjo prie baro – ganėtinai anksti, todėl,