Ji suprato, kad Džeimsas bandė būti kilniu, tačiau tai davė priešingą rezultatą dar iki tol, kol žiniasklaida pasigriebė tą istoriją.
Hana jau ir taip manė Nevę esant aukso ieškotoja, o pinigai tiktai patvirtino jos įtarimus.
Nevė pasijuto visiška nevykėle. Džeimsas ja patikėjo – Dievas žino, kodėl. Tiesa ta, kad ji buvo nepajėgi pasirūpinti šuniuku, jau nekalbant apie paauglę, ir dievai žino dėl kokių priežasčių ji sutiko tai padaryti.
– Nesijaudinti? Nesijaudinu, man tiesiog nuobodu. Su tavimi, – dėl viso pikto, jei kartais Nevė nesuprato, pridūrė Hana.
Sunku nesusivokti. Nevei tapo aišku, kad taktika Atsuk kitą skruostą yra neveiksminga, tačiau nepasiteisino meilės bei nuolankumo strategija. Juk turėtų būti aukso viduriukas… tiesa?
– Kai ką esu suplanavusi tavo atostogoms. Pagalvojau, kad galėtume eiti apsipirkti arba, jei tik panorėtum, galėtume…
Hana ją pertraukė:
– Ačiū, bet man nepatinka lankytis dėvėtų drabužių parduotuvėse, – lėtai, užversdama akis ištarė ji. – Juk puikiai žinai, kad rožinė su rausvai gelsva plaukų spalva nedera. – Hana akivaizdžiai nusipurtė, niekinamai nužvelgė Nevės megztinį ir nevaldomas kaštonines garbanas.
Nevė, kuri turėjo vintažinių rūbų parduotuvę, neįsižeidė – megztinis, kurį įsimylėjo vos pamačiusi, taip ir nepateko ant lentynų. Tam tikra kritikos dozė yra pagrįsta: iki ištekant, ji apsipirkinėjo dėvėtų drabužių parduotuvėse, taip formavo, kaip jos geri draugai sakydavo – individualų stilių, o ne tokie geri – keistą.
Pasikeitus finansinei padėčiai, jos stilius nepasikeitė. Džeimsas davė kreditines korteles ir labai dosnius kišenpinigius, tačiau jo gerumas visada vertė jaustis nepatogiai. Juk jų santuoka buvo fiktyvi.
– Ar negirdėjai, kad vintažas yra madinga? –
Akivaizdu, kad Nevės pirkėjai tai žinojo, nes verslas klestėjo.
– Tai niekada nebuvo madinga.
Hana pažvelgė į megztinį, o Nevė, padrąsinta akivaizdžios jos konfrontacijos, nusišypsojo ir pasiūlė:
– Tu juk visada gali man parodyti, ką turėčiau vilkėti?
– Klausyk, aplink nėra nieko, kas galėtų įvertinti tavo šventumą, taigi gali nebesistengti, gerai, Neve? Nieko neapkvailinsi. Visi žino, dėl ko ištekėjai už tėčio.
– Hana, aš labai mylėjau tavo tėtį, – tyliai pasakė Nevė.
– Norėjai pasakyti, kad mylėjai jo pinigus? – atkirto paauglė. – O gal nori pasakyti, kad ištekėjai iš meilės?
Nevė kaltai nuleido akis.
– Tavo tėtis buvo mielas žmogus.
– O tu – avantiūristė!
Hana tai ištarė taip garsiai, kad žmonės, sėdintys prie gretimo stalelio, išgirdo. Podukrai plūstant, Nevė sėdėjo ir tenorėjo, kad žemė prasivertų ir ją prarytų.
Severas susierzino paaiškėjus, kad neliko nei menkiausios vilties atvykti į susitikimą laiku, tačiau išliko nusiteikęs filosofiškai. Mintis, kad teks praleisti naktį automobilyje, buvo neguodžianti, tačiau jam tai pasirodė tik nepatogumas, bet ne katastrofa.
Pasukęs vairą jis tyliai nusikeikė, kai pavyko sustoti ir nesusidurti su skersai kelio paliktu automobiliu. Vyras išlipo ir nulenkęs galvą pasuko automobilio link. Jis buvo užrakintas – panašu, kad keleiviai paliko jį sveiki ir gyvi.
Buvo aišku, kad tęsti kelionę tokiomis oro sąlygomis – prastas sumanymas. Pagal paskutines prognozes, pusė Vakarų buvo padengta sniegu, o policija ragino vairuotojus važiuoti tik esant ypatingiems atvejams.
Pasilikite namuose, – ragino jie.
Pirma turiu juos pasiekti, – pasakė sau žengdamas automobilio link ir pagaliau tolumoje pamatęs šviesas. Prireikė dar dešimties varginančių minučių, kol priartėjo prie jų.
Sprendžiant iš pakelės užeigos stovėjimo aikštelėje paliktų apsnigtų automobilių jis ne vienintelis keleivis, kuris rado prieglobstį šioje niūrioje dykynėje.
Severas jau siekė durų rankenos, kai suskambo telefonas. Jis pasižiūrėjo kas skambina – norėjo neatsakyti. Paskutinį kartą, kai skambino pamotė, ji buvo sulaikyta už vagiliavimą iš parduotuvės.
Praeitą kartą, kai neatsiliepė, ji norėjo gauti reikiamą sumą pinigų, bandydama parduoti šeimos papuošalus, kurie jai nepriklausė. Prireikė daug laiko, kad juos atgautų.
Pamotė atimdavo daug laiko, tačiau buvo pavojinga į ją nekreipti dėmesio.
Kai buvo labai jaunas, o Livija kvailino tėvą, bandydama nuteikti jį prieš sūnų, Severą guodė mintis apie dieną, kai galės atkeršyti.
Dabar jis tai gali padaryti, tačiau pasikeitė prioritetai. Tėvas dabar yra ten, kur jo aukso ieškotoja žmona nebegali užgauti ir vienintelis sugebėjimas, kurį kadaise tėvą valdžiusi moteris turi – problemų kūrimas. Tačiau daugiau ne jam, o šeimai.
Kalbant apie problemas – paskutinėmis dienomis Severas yra pakankamai atsparus joms. O dėl šeimos vardo garbės jis laikėsi nuomonės, kad, jei būtų buvę mažiau išpuikimo, praeities triumfo idealizavimo, mažiau baimės susitepti aristokratiškas rankeles, tai Konstanzos šeimos turtai perėmus tėvo valdžią nebūtų taip smarkiai iššvaistyti.
Tiesa ta, kad Severas tiesiog prarado norą atkeršyti. Ne todėl, kad jis atleido pamotei ar kad pradėjo jos gailėtis – Livija Larsen, kažkada buvusi svajonių mergina ir aukštuomenės dama, tapo gailesčio objektu.
Juk neverta švaistyti laiko ir energijos, jei Livija ir be jo pagalbos susigadina gyvenimą? Dabar Severas tenori, kad ji kuo ilgiau pasiliktų vienoje iš brangių klinikų, kurioje užsidarė, kad pagerintų savo reputaciją.
– Livija.
Severas laikė telefoną kiek toliau nuo ausies ir susigūžė išgirdęs spiegiantį pamotės balsą. Ji plūdosi dėl atjautimo stokos.
– Kaip man išgyventi iš tos išmaldos, kurią duodi? – paklausė ji. – Turi daugiau pinigų, nei tau reikia! – šaukė moteris. – Visi žino, jog esi labai turtingas. Viskas, prie ko prisilieti, virsta auksu.
Severas pasitrynė akis – iš nuovargio jos buvo lyg smėlio pripiltos – ir toliau klausėsi viena ausimi. Pažįstama tirada; nepriklausomai nuo to, kiek pinigų duoda Livijai, ji nesikeičia. O ar jis turi kitą pasirinkimą?
Livija pradėjo meilikaujamai verkšlenti.
– Tiesiog paskolą?
Severas atsiduso. Tai ne pirma suteikta paskola ir, be abejo, ne paskutinė.
– Atiduosiu, su palūkanomis. Esu tikra, kad to būtų norėjęs tavo tėvas. Tavo tėvas… – Jos balsą užgožė kažkokie trikdžiai. Telefonas išsijungė.
Severas įsidėjo telefoną į kišenę. Nelabai nusiminė, kad nutrūko ryšis. Jau ketino atidaryti duris, kai pro jas staiga išlėkė smulki figūra. Be palto, kepurės ir, regis, nekreipė dėmesio į nuo kalvų pučiantį arktinį vėją. Liekna, su džinsais ir rožiniu megztiniu, puoštu geltonomis ramunėmis, mergina pasuko į dešinę, prabėgo pro jį, tada sustojo ir apsisuko.
– Ar matėte ją?
Jos akys buvo plačiai atmerktos, susirūpinusios ir vaiskiai mėlynos. Tiesą pasakius, tokios mėlynos, kad kurį laiką jis tik ir tematė spalvą, nespėjo atsakyti. Mergina galvotrūkčiais ėmė lakstyti po užsnigtą automobilių stovėjimo aikštelę.
Tamsi dėmė baltame sūkuryje vis dar skleidė nepaprastai didelį