Nuodėmingas desertas. Kate Hardy

gerai. Būsiu tavo patarėjas.

      Karenza lengviau atsikvėpė.

      – Dėkoju. Bet apie užmokestį kalbėjau rimtai. Nesitikiu, kad padėsite veltui. Juk prašau jūsų laiko.

      – Pinigų nereikia. Aš tik pamokysiu, kiek galėsiu, bet dirbsi tu, o ne aš.

      – Ačiū. Esu labai dėkinga. – Karenza atsisėdo tiesiai. – Nuo ko pradėsime?

      – Gali pradėti, – tarė jis, – nuo senamadiškų drabužių.

***

      Iš Dantės veido Karenza suprato, kad šito pasakyti jis tikrai nenorėjo. Tai nejaugi ne jos vienos galvoje visokie paveikslai kyla?

      Kambarys staiga tapo gerokai per ankštas… atrodė, kad ir deguonį kažkas visiškai išsiurbė.

      – Kuo prastas mano dalykinis kostiumėlis? – ji beveik sukuždėjo.

      – Niekuo. Švarkelis ir sijonas tinkami. – Vyro skruostai raustelėjo.

      Tai kas jam trukdo? Palaidinukė? Bateliai? – širdo Karenza. Jei tebebūtų tokia kaip pernai, daug nesvarstytų: nusimestų švarkelį, nustypčiotų į jo pusę ir paerzintų. Iš veido matė, kad jis mano tokias moteris pažįstąs. Ko gero, pasidomėjęs sočiai purvo iškasė. Nėra ko stebėtis, kad rimtai į ją nežiūri. Na, pažaiskime, pone Romanai, tada parodysiu, kaip klystate, – abejingai jus atstumsiu.

      Mergina atsistojo. Nusivilko švarkelį ir padėjo ant kėdės atlošo.

      – Ar čia bėda?

      Ji timptelėjo spagečių plonumo petnešėles.

      Jo akys pasidarė tamsios kaip naktis.

      – Žaidi su ugnimi, Princese.

      – Pats pradėjote, – atkirto Karenza. – Tai kuo netinka mano palaidinė?

      Jis sunkiai nurijo seiles.

      – Manęs klausi?

      – Juk užkliuvo jums.

      Jis persibraukė ranka plaukus.

      – Gerai. Jei nori žinoti, ji… blaško.

      Kaip ir jis. Ypač šį vakarą, kai ant skruostų vos pastebimi šereliai – Karenzai norisi paliesti. Sužinoti, koks pojūtis.

      – Kodėl blaško?

      – Ar ne aš turėčiau klausinėti?

      – Kodėl blaško? – ji pakartojo.

      – Nes tas drabužėlis sukurtas taip, kad vyras galvotų, ar po juo ką nors vilki.

      Jo akyse suspindo iššūkis.

      Karštas. Nepadorus. Karenza matė, kaip stipriai Dantė jos geidžia. Gerai, vadinasi, potraukis abipusis. Tačiau ji išlaikys blaivią galvą. Dar truputį jį paspaus. Karenza gūžtelėjo:

      – Yra tik vienas būdas sužinoti.

      Dantė kvėpavo tankiai, paviršutiniškai. Visai kaip ji.

      – Parodyk, – sukuždėjo jis.

      Žodžiai švelnūs, saldūs kaip medus ir viliojantys kaip pati nuodėmė. Didžiausia pagunda. Taip. Ji galėtų ir toliau žaisti.

      O paskui sustotų – nes gali.

      Ji nusmaukė nuo peties petnešėlę. Paskui kitą. Adrenalinas plūdo gyslomis. Ar jis dabar pajudės?

      Dantė laukė.

      Nekantriai. Nuo jo sklido įtampos bangos. Tuojau jo savitvarda išgaruos. Bet kurią sekundę…

      – Parodyk, – pakartojo vyras.

      Būtent ta akimirka, kai reikėjo vadžias perduoti jam. Pamoti. Leisti pačiam išsiaiškinti. Tačiau jos kūnas nekreipė dėmesio į galvą. Jokio atsakymo nesugalvojo. Vienintelė užvaldžiusi mintis – kaip smarkiai jo trokšta. Nori šito.

      Todėl pasijuto betempianti elastingą palaidinukę žemyn. Pamažu. Kiekvienas apnuogintas kūno milimetras buvo neįtikėtinai jautrus. Dilgsėjo. Dar blogiau, Karenza troško, kad Dantė ją paliestų. Beviltiškai. Jai reikėjo pajusti jo rankas ant kūno. Jo lūpas.

      Palaidinukė atsidūrė ant juosmens – Karenza įrodė, kad segi liemenėlę. Be petnešėlių.

      Juodą ir nėriniuotą, derančią prie palaidinės.

      – Dabar žinai, – ji tarė virpančiu balsu.

      – Taip, – vyras lyžtelėjo apatinę lūpą. – Tačiau padėtis nepagerėjo.

      Karenza žino. Krūtys pasunkėjo. Gėlė. Jei šis vyras tuojau jos nepalies, mergina susprogs.

      – Dante, – sukuždėjo. – Prašau.

      Po sekundės dalies jis jau buvo kitoje stalo pusėje lūpomis įsisiurbęs į ją. Ne bučinys, bet karo pradžia – o belaisvių jis neima. Tačiau jai tiko. Ir nenorėjo, kad imtų. Jai to reikėjo – dabar.

      Dantės pirštai akimirksniu atsegė liemenėlę, numetė ją ant žemės ir suspaudė krūtis. Karenza nesusilaikė – sudejavo iš malonumo. Tvirtos, bet švelnios rankos. Nuostabios. O ji troško daugiau. Nykščiai glamonėjo spenelius, gundė ir varė iš proto. Krūtys buvo stangrios, ji troško, kad Dantė lūpomis palengvintų gėlą. Prisispaudė prie jo visu kūnu pasakydama, ko tiksliai nori.