kartą suvokė, kad sprendžiama ne tik jo, bet ir Geilos ateitis. Nors jis čia atėjo tik dėl verslo, nusprendė atiduoti jai tai, ką turi geriausio – kad ir kokie menki trupinėliai tai būtų.
Norėjo ranka paliesti jos veidą, bet Geila atsitraukė.
Su tokia praeitimi bus sunkiau, nei Raselas tikėjosi. Jis jau seniai sukiojosi vien tik savo patvirkusių draugų rate.
– Ji tokia pat paslaptinga kaip tu. Tu esi ne tik tai, ką akys mato, – pasakė jis.
– O tu – vieni blizgučiai, ar ne? – paklausė Geila.
– Tikiuosi, kad ne. Būčiau labai nuobodus.
– Nuobodžiu tavęs tikrai niekas nėra pavadinęs, – pareiškė ji.
Juodu pasuko į vestibiulio galą. Jis užmiršo, kur stovi kameros ir jo visai neblaškė aplinka. Nustebo, kad blaško Geilą.
– Gerai, puiku. Judu puikiai padirbėjote. Ateik, Džekai, – pasakė Vilou.
Prie jų prisijungė Džekas, ir Raselas prisiminė dalyvaująs televizijos laidoje. Džekas paspaudė dalyviams rankas.
– Jūs puikiai dirbate, – pagyrė jis.
– Dėkoju, – atsiliepė Raselas.
– Gerai, mes pasirengę filmuoti, – iš kitos vestibiulio pusės šūktelėjo Vilou.
– Ką dabar, pasibaigus pirmam pasimatymui, galvojate apie pažinčių tarnybą? – paklausė Džekas.
– Jie suprato, ko noriu, nors Geila nėra tokia, su kokiomis paprastai susitikinėdavau, – tarė Raselas. – Manau, kad piršlys labai nuovokus.
– O tu, Geila?
– Na, Raselo tikėjausi mažiausiai. Jie surado man vyrą, kurio tikrai nebūčiau susiradusi pati.
Džekas nusijuokė ir Vilou riktelėjo:
– Stabdom.
– Džekai, reikia baigti filmuoti įžangą. Raselai ir Geila, jūs galite sugrįžti į salę, ten komanda nufilmuos jus valgančius ir plepančius.
Komanda pasuko nurodyta kryptimi.
– Turėtų būti įdomu, – pasakė Geila ir staigiai apsisukusi nuėjo vestibiuliu.
– Kur taip leki? – paklausė Raselas.
– Prieš toliau filmuojant noriu pasikalbėti su Vilou.
– Kodėl? – paklausė Raselas.
– Tik noriu aptarti kelias smulkmenas.
– Bandysi pasprukti?
Geila gūžtelėjo pečiais.
– Nepriimk asmeniškai, bet nemanau, kad tinki man. Neabejoju, kad televizijos žiūrovams bus įdomu – neva, priešybės visada traukia, – bet man reikia daugiau nei įdomios laidos.
Ji vėl pradėjo eiti, ir Raselas dar kartą suprato, kaip sunku bus pakeisti seną įvaizdį.
– Ir aš čia ne dėl reitingų.
Ji sustojo ir pažvelgė per petį.
– O dėl ko?
– Visiems reikia subręsti, o man, sakyčiau, atėjo tinkamiausias laikas.
Raselas pastebėjo, kad pasikeitė jos žvilgsnis, suprato laimėjęs. Geila panoro sužinoti, ar jis tikrai tik plevėsa, ar kas nors daugiau.
– Gerai, nieko nesakysiu Vilou iki šio pasimatymo pabaigos. Bet lengva tau su manimi nebus. Šiemet mano tikslas – susirasti vyrą, visai nenoriu gaišti laiko.
Tikrai nebus taip lengva, kaip tikėjausi, – pamanė Raselas.
Antras skyrius
Nuo pat pradžių, kai Vilou nusprendė iš draugės gyvenimo sukurti šou, Geila negalėjo atsikratyti erzinančios nuojautos, kad nieko gero iš to neišeis. Tačiau nemažai sumokėjo pažinčių tarnybai ir tikrai norėjo rasti vyrą, su kuriuo galėtų dalintis gyvenimu.
Vilou atrodė, kad tokia laida gali sudominti žiūrovą, nes vis daugiau sėkmingą verslą turinčių vyrų ir moterų jaučia, kaip sunku sutikti antrąją pusę. Vilou užtikrino, kad dirbant dvidešimt keturias valandas per parą ir septynias dienas per savaitę žmogus neišvengiamai neturi laiko meilikauti.
Geila sutiko, kaip tik dėl to ir kreipėsi į pažinčių tarnybą. Bet tikrai nesitikėjo, kad ir tokiam vyrui kaip Raselas Holovėjus ko nors trūksta. Tereikėjo spragtelėti pirštais ir bet kuri mergina atsidurtų prie jo durų.
Raselas – ne jai. Suprantama, jis gundantis… bet ji ne pagundų ieško. Man reikia Ralfo Loreno tipo vyruko, – manė Geila, – tvarkingai sušukuotais plaukais, vilkinčio polo marškinėlius ir stovinčio priešais rūmus Hamptone. Jai reikia žmogaus, kuris suteiktų tobulo gyvenimo, apie kurį taip ilgai svajojo, viltį. Geilai patiktų atsipalaiduoti ir pabūti su Raselu, bet ji jautėsi esanti šautuvo taikiklyje. Biologinis laikrodis ne tik tiksi, jis ritasi žemyn. Reikia patikrinti, ar Raselas galėtų jai tikti. Ar taip galėtų būti? Ji ėmė dvejoti.
Geila sėdėjo prie atskiro stalelio ir laukė jo. Prieš pradedant filmuoti jam prisireikė paskambinti. Savo iPhone Geila paliko, bet prisakė asistentei Džeidei šį vakarą pasirūpinti skubiausiais skambučiais. Puikiai žinojo, kad pažintis nenusiseks, jei nuolat blaškys darbo reikalai… mintys ėmė klaidžioti.
Ar Raselas turi kažką, ko plika akimi nematyti? Įtarė, kad kažkas turi būti, bet tiek laiko dirbdama viešųjų ryšių įmonėje žinojo, kad tai, kas slepiama po blizgančiu paviršiumi, paprastai žavesio nekelia.
Kai Raselas prisijungė, aplinkui ėmė triukšmingai bėgioti technikai ir grimuotojai, kol abu buvo paruošti rodytis prieš kamerą.
– Jeigu draugai pamatytų mane su tokiu grimu, gyventi neduotų, – tarė Raselas.
Geilai teko nusišypsoti.
– Čia tik televizijos dalis, dalis spindinčio gyvenimo, kurią turi iškęsti visos įžymybės.
– Niekada nemaniau, kad gyvensiu kažkokį spindintį gyvenimą, – atsakė Raselas.
– Kodėl? Atrodai natūraliai pasiturinčio žmogaus vaidmenyje.
Dar šį rytą vienoje paskalų svetainėje, kurią tikrino kliento pageidavimu, matė jo nuotrauką jachtoje su dviem Ispanijos karališkosios šeimos nariais.
– Tai netikra, – atsakė Raselas. – Man patinka keliauti, slidinėju, buriuoju, vaikštau į klubų atidarymus, bet daugelis dalykų tik dėl verslo; reikia būti viešumoje.
– Vis dėlto ir spauda, ir internetas tavo gyvenimą plačiai nušviečia.
Geila jo nesekė, todėl nežinojo, kada prasidėjo žiniasklaidos susidomėjimas, bet kirstų lažybų, kad tada, kai jam ėmė sektis viešbučių verslas. O Raselo išvaizdai neatsispirtų nė viena moteris.
– Taip, bet aš to nesiekiu, – pasakė jis.
Atnešė jų patiekalus. Geila pajuto negalinti atsispirti pagundai pažvelgti į Raselą. Buvo sutikusi tokią daugybę žmonių, kurių įvaizdį reikėjo patobulinti, kad nesiginčydama pripažino dažnai matanti žmoguje blogiausia. Tačiau norėjo suteikti Raselui progą, ir ne tik dėl to, kad reikia su juo elgtis sąžiningai, bet savo pačios labui. Ji išleido velniškai daug pinigų tiems pasimatymams, kuriuos laikė paskutine viltimi.
– Tu į mane spoksai, – perspėjo Raselas.
– Tu dailus vyras, – ėmė gražbyliauti Geila, nes taip lengviausia, kai nenori būti sąžiningas.
– Dailus… ar toks žodis ne mergaitėms apibūdinti? – paklausė jis.
– Ne.