nekenksmingą akimirkos svają, Keitė palinko į priekį ir užkliudė nedidelę automobiliukų spūstį.
Žaislai nudardėjo ant žemės ir kilęs triukšmas prižadino ją iš svajonių. Vyras atgręžė savo akis – neįtikėtinas, ryškiai žalias akis – į ją.
– Oi, – tarstelėjo Keitė. Šypsodamasi jam ir juokdamasi iš savęs ji atsitūpė rinkti mašinyčių. – Tikiuosi, niekas nesužeistas.
– Jei prireiks, čia pat stovi greitosios pagalbos automobilis. – Patapšnojęs per spindinčią raudonai baltą mašiną jis taip pat pritūpė padėti jai.
– Ačiū. Jei spėsime sugrąžinti jas į vietą, kol dar nepasirodė policija, galbūt atsipirksiu tik įspėjimu. – Jis kvepia taip pat gerai, kaip ir atrodo, nusprendė Keitė. Medžio drožlėmis ir vyriškumu. Ji atsargiai sujudėjo, jų keliai susilietė. – Dažnai čia užsuki?
– Tiesą sakant, taip. – Jis pakėlė į ją akis ir ilgokai stebeilijosi. Ji atpažino susidomėjimo kibirkštėlę jose. – Vyrai niekada neišauga iš žaisliukų.
– Ir aš taip girdėjau. Su kuo tau labiausiai patinka žaisti?
Jis pakėlė antakius. Vyrui nedažnai pasiseka sutikti gražią, gundančią moterį žaislų parduotuvėje trečiadienio popietę. Jis vos nesumikčiojo, o tada padarė tai, ko nebuvo daręs jau daug metų – prabilo prieš tai net nepagalvojęs.
– Nelygu, koks žaidimas. O tu?
Ji nusijuokė, nusibraukė plaukų sruogą, kutenančią skruostą.
– O, aš mėgstu visokiausius žaidimus – ypač jeigu laimiu.
Keitė pradėjo kilti, bet jis aplenkė ją ir ištiesė ranką. Ji suėmė ją ir su malonumu įsitikino, jog jo delnas kietas ir tvirtas, kaip ji ir įsivaizdavo.
– Ačiū darkart. Aš Keitė.
– Brodis. – Jis įteikė jai vis dar rankoje laikytą mažytį mėlyną automobiliuką su nudengiamu stogu. – Ieškai automobilio?
– Ne, ne šiandien. Tiesiog dairausi, žiūrinėju, kol pamatau ką nors gero… – Ji vėl šyptelėjo, linksmai, valiūkiškai.
Brodžiui teko save sudrausti, kad nešvilptelėtų. Su juo moterys dažnai flirtuodavo, bet ne šitaip. Be to, jis jau senokai savanoriškai artimai nebendravo su moterimis… Dabar atrodė, kad pernelyg ilgai.
– Keitė. – Jis atsirėmė į lentyną, šiek tiek palinkęs į ją. Keista, kaip greitai sugrįžtama prie tų pačių viliojimo judesių, lyg šokio žingsnelių, kurie niekada nepasimiršta. – Gal mes galėtume…
– Keite! Nežinojau, kad tu čia. – Nataša Kimbal atskubėjo per parduotuvę, tempdama milžinišką žaislinę cemento maišyklę.
– Atvedžiau tau staigmeną.
– O, man patinka staigmenos! Bet pirmiausia štai tau, Brodi, kaip ir žadėjau. Atvežė pirmadienį, ir aš atidėjau tau.
– Puiku. – Pasitikinti, koketiška veido išraiška greitai pasikeitė į patenkintą šypseną. – Tiesiog tobula. Džekas versis kūliais iš džiaugsmo.
– Šio gamintojo žaislai labai patvarūs. Jis džiaugsis ja daug metų, ne tik kelias savaites po Kalėdų. Ar pažįsti mano dukrą? – paklausė Nataša, apkabinusi Keitę per liemenį.
Brodis pakėlė akis nuo praviros žaislo dėžės.
– Dukra?
„Tai čia toji balerina“, – pamanė jis.
– Mes ką tik susipažinome – per nedidelę automobilių avariją. – Keitė stengėsi išlaikyti šypseną. Žinoma, jai tik pasirodė, kad staiga persmelkė šaltukas. – Ar Džekas tavo sūnėnas?
– Mano sūnus.
– A… – Mintyse ji žengė didelį žingsnį atgal. Koks įžūlumas! Vedęs vyras, o šitaip su ja flirtavo. Galų gale ne taip jau svarbu, kas pirmas tai pradėjo. Ji juk netekėjusi! – Esu tikra, kad jam ji labai patiks, – šaltai pasakė Keitė ir atsigręžė į motiną. – Mama…
– Keite, aš ką tik pasakojau Brodžiui apie tavo planus. Pamaniau, gal norėtum, kad jis apžiūrėtų tavo namą.
– Kodėl turėtų?
– Brodis dirba rangovu. Be to, jis puikus dailidė. Pernai perstatė tavo tėčio darbo studiją. Ir pažadėjo užmesti akį į mano virtuvę. Mano dukra nori paties geriausio, – tarė ji Brodžiui, šypsodamasi tamsiai auksinėmis akimis. – Todėl iš karto pagalvojau apie tave.
– Man labai malonu.
– Ne, tai man malonu, nes žinau, kad tu puikiai dirbi, ir už prieinamą kainą. – Nataša lengvai spustelėjo jam ranką. – Mes su Spensu būtume labai dėkingi, jei įvertintum tą pastatą.
– Aš čia vos dvi dienos, mama. Nebūtina taip skubėti. Ir visai neseniai tame pastate sutikau kai ką labai erzinančio. Dabar jis prie prekystalio bando apžavėti Anę.
– Ką… Brendonas? Ak, kodėl iš karto nepasakei! – Natašai nuskubėjus, Keitė atsigręžė į Brodį. – Buvo malonu susipažinti.
– Man taip pat. Paskambink, jei norėsi, kad apžiūrėčiau tą vietą.
– Žinoma. – Mašinytę, kurią jis buvo jai atidavęs, ji padėjo tvarkingai į jos vietą ant lentynos. – Neabejoju, kad tavo sūnui labai patiks šis žaislas. O daugiau vaikų turi?
– Ne. Tik Džeką.
– Ką gi, tikriausiai jis neleidžia jums su žmona nuobodžiauti. O dabar, jei atleisi…
– Džeko mama mirė prieš ketverius metus. Bet taip, aš tikrai nenuobodžiauju. Atsargiai sankryžose, Keite, – tarė jis ir pasikišęs automobilį po pažastimi nuėjo.
– Na, ir pašnekėjau, – sumurmėjo sau po nosimi Keitė. – Tikrai nuostabiai.
Gal dabar reikėtų išbėgti į gatvę ir, susiradus kokių šunyčių, įspirti jiems, kad kaip reikiant užbaigtų šią popietę?
Vienas iš geriausių dalykų, Brodžio nuomone, turint savo verslą, – tai, kad galima kaip nori susidėlioti darbo grafiką. Žinoma, buvo ir daug rūpesčių: atsakomybė, dokumentų tvarkymas, kelių darbų iš karto derinimas, ką jau minėti tai, kad reikia stengtis, jog tų darbų apskritai būtų. Bet tau pačiam priklausantis laikas kompensavo beveik visus neigiamus aspektus.
Pastaruosius šešerius metus jis turėjo vieną prioritetą.
Džeką.
Paslėpęs cemento maišymo sunkvežimiuką po pikapo galo brezentu, jis užsuko į statybų aikštelę patikrinti darbų eigos, apsilankęs pas tiekėją priminė jam apie ypatingą užsakymą ir užvažiavo į dar vieną vietą, kur potencialiam klientui sudarė vonios kambario remonto sąmatą, o tada patraukė namo.
Pirmadieniais, trečiadieniais ir penktadieniais jis buvo nusistatęs grįžti namo dar prieš mokykliniam autobusui atburzgiant iki jų gatvelės galo. Kitomis dviem mokyklos dienomis ir tada, kai jis neišvengiamai vėluodavo, Džeką atveždavo prie Skalių namų, kur valandą ar dvi jis praleisdavo su savo geriausiu draugu Rodu, prižiūrimas Betės Skali.
Jis buvo daug skolingas Betei ir Džeriui Skaliams, ypač už tai, kad suteikdavo Džekui saugią ir smagią pastogę pabūti, kai negalėdavo grįžti namo. Per dešimt paskutinių mėnesių, kai Brodis sugrįžo į Šeperdstauną, jis nuolat pagalvodavo, kaip puiku gyventi mažame miestelyje.
Dabar, sulaukęs trisdešimties, stebėjosi tuo jaunuoliu, kuris šiek tiek daugiau nei prieš dešimt metų taip lengvai ir beatodairiškai