tai, kaip ruošiasi susipažinti su Luko tėvais, ir apie šunį, kurį ketina kartu pirkti. Brolis susitvarkė gyvenimą. Turi gerą darbą. Gražų namą. Mylintį partnerį, kuris jį visada palaiko. Nusiraminau klausydama, kaip jis tauškia, aptingau ir pamažu ėmiau snūduriuoti.
Staiga Čadas išblaškė visus miegus:
– Lukas nori pasikalbėti apie vaikus, – sušnibždėjo.
Gal ir nemoku bendrauti, bet net aš suprantu, jog išgirdus tokį pareiškimą negalima šaukti: „Ką, po velnių, čia paistai?!“ Įprasta mandagiai nusišypsoti ir pasakyti: „Ak, kaip miela.“
Tačiau aš pasirinkau kitą variantą:
– O ką tu apie tai mąstai, Čadi?
Jis atsiduso.
– Nežinau. Pasak Luko, būčiau nuostabus tėvas. Bet aš nesu toks tikras.
Neabejojau, kad brolis būtų šaunus tėvas. Bet taip pat supratau, kodėl jis bijo.
– Tu savyje turi tiek meilės.
– Aha. Bet vaikai… Jiems vien meilės neužtenka.
– Tai jau taip.
Kurį laiką tylėjome. Mudu su broliu skyrė mylios, tačiau abu jautėme tą patį. Galiausiai Čadas atsikrenkštė ir prabilo:
– Mes tik svarstome galimybes. Mano galva, iš pradžių užtektų šuns. Pamatytume, kaip sekasi.
Pati net šuns neapsiimčiau globoti.
– Viskas bus gerai, Čadai. Aš tave palaikau, kad ir ką nuspręsi.
– Tetulė Ela, – nusijuokė.
– Tetulė Elė, – pataisiau.
– Elė, – sutiko Čadas. – Myliu tave, kiškučio uodegyte.
Iš Čado esu prisiklausiusi galybės mažybinių žodelių. „Kiškučio uodegytę“ girdėjau pirmą kartą, bet nesileidau į smulkmenas.
– Ir aš tave myliu, Čadai. Labanakt.
Padėjusi ragelį susmukau lovoje, galvoje sukosi daugybė minčių.
– Vaikas?.. Brolis būtų tėvas?
Nugrimzdau į miegus, prieš akis regėdama besijuokiančius vaikus – milijoną kartų geriau nei sapnuoti raudonas rožes.
Net nepastebėjau, kaip atėjo penktadienis. Niekada nesilankiau „Mėlynojoje gulbėje“, bet Marsė šią vietelę itin taikliai apibūdino: panašiau į jaukią kavinukę su šokių aikštele nei į šokių klubą. Diskotekos vedėjas tyliai grojo elektroninę muziką, virš galvos kybojo raminamai nuteikiantys mėlyni šviestuvai, aplink aikštelę buvo pristatyta minkštų sofų, ant juodų lubų švietė kokteilių taurių ir žvaigždžių siluetai.
Marsė supažindino su savo naujuoju vaikinu Veinu, kažkokios įmonės jaunesniuoju vadovu. Vyrukas taip ir atrodė: šimto dolerių vertės šukuosena, madingas dizainerio kurtas kaklaraištis – lygus, be jokių kaukolių ar sukryžiuotų kaulų. Maloniai nustebau, kad ištiesęs ranką pasisveikinti nepuolė atvirai nužiūrinėti krūtinės. Netgi pavaišino pirmuoju „Margaritos“ kokteiliu.
– Na, ar nusiteikusi paūžti, Ele? – nusišypsojusi paklausė Marsė.
– Po pirmo kokteilio niekas nepradeda ūžti. Aišku, ne visi maukia tiek, kiek tu, mažute. – Atrodė, kad Veinas traukia Marsę per dantį, tačiau taip taręs jis ištiesė ranką ir ėmė žaisti su Marsės plaukų sruoga. – Patikėk, Ele, mudviem teks Marsę nešti namo.
Marsė nusivaipė ir nepiktai bakstelėjo jam alkūne.
– Nekreipk į jį dėmesio.
– Hm, man nesvarbu, kiek tu prisiliuobsi, jei gausiu sekso, – išsišiepęs pareiškė Veinas.
– Ei! – Šįkart Marsė nuoširdžiai jam tvojo ir atsiprašydama pažvelgė į mane. Aš tik patraukiau pečiais. Keista, bet nepasijutau nesmagiai. Tiesa tokia: alkoholis man pernelyg patinka, kad prisiliuobčiau iki žemės graibymo. Mėgstu išgerti kelis kokteilius ir užsimiršti, liautis viską iš eilės skaičiuoti, dėlioti į stalčiukus ir skirstyti į vietas, kaip esu pratusi.
Mano tėvas skandinosi taurelėje. Supratau, kodėl taip elgėsi – juk vedęs mano motiną! Vienintelis šešiasdešimtmetį perkopusio pensininko pomėgis – gerti. Gal jis taip saugojosi. Mudu nesikalbėjome. Visos šeimos turi bėdų, bet savos visada atrodo didesnės.
– Vadinasi, tu dirbi su Marse? – Regis, Veinas domėjosi nuoširdžiai ir aš parašiau jam pliusą.
– Taip. Dirbame vienoje bendrovėje. Marsė tvarko viešąsias sąskaitas, o aš – įmonių finansus.
– O aš esu atsakingas už žmogžudystes ir egzekucijas, – išsiviepęs pasakė Veinas.
– Veinai! – Marsė sušnairavo. – Iš tiesų jis…
– Atsakingas už įmonių susijungimo ir įsigijimo sandorius. Aišku kaip dieną.
Tikriausiai padariau Veinui įspūdį.
– Skaitei „Amerikos psichopatą“3?
– Žinoma. – Gurkštelėjau kokteilio.
– Veinas įsivaizduoja esąs Patrikas Beitmanas4, – paaiškino Marsė.
– Išskyrus pomėgį grandininiu pjūklu skersti prostitutes.
– Žinai, – tariau atsargiai rinkdama žodžius, – tobulų nėra.
Veinas dėkingai šyptelėjo ir nusijuokė:
– Man patinka tavo draugė, Marse.
– Man irgi. – Marsė žvilgtelėjo į mane.
Kartais artimą ryšį su žmogumi pajunti visai netikėtai. Abi mergaitiškai sukikenome – niekada taip nedarau, bet buvo gera. Veinas pažvelgė į Marsę, tada į mane, patraukė pečiais ir nusprendė nesigilinti į moteriškas kvailystes.
– Už žmogžudystes ir egzekucijas! – tarė ir pakėlė bokalą. – Už paviršutiniškus materialistus!
Mudvi irgi pakėlėme taures ir išgėrėme. Paskui kalbėjomės, tiksliau – šaukėme, kad perrėktume trankią muziką. Užmiršau rūpesčius, pajutau, kaip atsipalaiduoja įtampos sukaustyti pečiai.
– Mano eilė! – užprotestavau, kai Veinas pasišovė užsakyti dar gėrimų.
– Na, nesiginčysiu. – Jis iškėlė rankas. – Mama mane mokė, kad moterys visada teisios. Taigi pirmyn, panele Kavana, šįkart gėrimus perki tu. Man užtenka vyriškumo nusileisti dosniai moteriai.
– Ohoho! – prajuko Marsė. – Ar jautiesi per daug apsvaigęs ir bijai, kad nepavyks nusvirduliuoti iki baro?
– Dėl šito irgi neklysti, – Veinas šyptelėjo ir prisitraukęs Marsę taip įsisiurbė į lūpas, kad pasijutau it šuniui penkta koja.
Susipratau trumpam pasišalinti. Šiaip ar taip, reikėtų mažumėlę pramankštinti kojas ir pasitikrinti, ar labai pasigėriau. Prieš trejus metus nuo dviejų kokteilių net galva nebūtų svaigusi.
Prie baro kaip tik atsilaisvino vietelė ir barmenas iškart pasiteiravo, ko pageidauju. Puikiai supratau, kad jiems moka ne tik už gėrimus, bet ir už flirtą. Barmenui valiūkiškai nusišypsojus pajutau, kaip kūną užplūsta šiluma. Mes, moterys, dažnai save vertiname pagal tai, ką apie mus mano aplinkiniai, ir aš – ne išimtis.
Nusišypsojusi vyrukui užsakiau du bokalus alaus ir buteliuką vandens sau.
– Vandens ji nenori. Įpilk jai taurę