į virtuvę, plačiais pečiais stengdamasis neužkliūti už rusvų sienų, nukabinėtų mokyklos laikų nuotraukomis, vestuvių portretais ir keturių dešimtmečių senumo kūdikių fotografijomis.
Kaip ir daugelis pastatų Sent Merio įlankoje, tėvų namas buvo statytas tais laikais, kai žmonės, kaip ir jų poreikiai, buvo mažesni. Neįtikėtina, kaip tėvai sugebėjo šioje kvadratinėje dėžutėje užauginti septynis vaikus; o tai, kad jie niekada nematė reikalo pasiieškoti didesnio ir geresnio būsto, buvo gyvas įrodymas, jog šiuose namuose laikomasi „džiaukis tuo, ką turi“ požiūrio, kuris kartu su mamos verdama daržovių sriuba, buvo prievarta sumaitintas ir vaikams.
Vis dėlto seni baldai ir močiutės nertos lovatiesės derėjo su plokščiaekraniais televizoriais, mobiliojo ryšio telefonais ir naujausiais nešiojamaisiais kompiuteriais. Patriko tėvai nebuvo luditai3. Tačiau dėl polinkio naujoves derinti su senienomis bėgant metams mažas namas virto iš atsitiktinių detalių sudėliotu jų gyvenimų koliažu.
Kartu tai buvo senasis gyvenimas, namai, vėl priglaudę Patriką ir padėję atgauti jėgas, teikę saugumą ir ramybę, kurių iškankintam vyrui reikėjo kur kas labiau nei losjono, kasdien tepamo ant odos, kad ši liktų elastinga.
Džo Šonesis pažvelgė pro akinius tamsiais rėmeliais, kuriuos buvo užsimaukšlinęs ant vanagiškos nosies; po languotais flaneliniais marškiniais pūpsojo vis dar raumeningi pečiai. Užuojautos nebuvo ne tik motinos, bet ir tėvo akyse. Taip pat ir balse. Bent jau dabar. Broliai pasakojo Patrikui, kad išgirdęs apie nelaimę tėvas pasišalino į pašto ženklo dydžio kiemelį už namo ir ten verkė kaip kūdikis.
Jei sužinotų buvęs sekamas, senis visus juos kaipmat pakabintų už kiaušų.
Pasodinta ant paaukštintos kėdutės, kuri metų metus buvo nepajudinamas virtuvės rakandas, putliais piršteliais spausdama šaukštą Lilijana jau srėbė daržovienę. Senelės prašoma, ji valgo. Jo tikrai neklausytų.
Su palengvėjimu atsidusęs Patrikas klestelėjo šalia dukters prie subraižyto medinio stalo, per tiek metų atlaikiusio ne vienas grumtynes alkūnėmis. Saulės šviesa užliejo švarų kambarį, nuauksino klevo spinteles, šveistas tiek kartų, jog vargiai galėtum prisiminti jų pirminę apdailą, išryškino nuo neatmenamų laikų toje pačioje vietoje stovintį lipdukais nuklijuotų dėžučių rinkinį. Netgi maždaug prieš dešimt metų darytas remontas – pakeisti laminuoti stalviršiai, paklotas naujas linoleumas vietoj pirmykščio sueižėjusio – menkai pakeitė įprastą skurdžią, bet patogią aplinką.
Iš marškinių kišenės Patrikas išsitraukė Eiprilės kortelę ir padavė tėvui.
– Viliojantis pasiūlymas.
– Tikrai? – Džo atitraukė kortelę tiek, kad įžiūrėtų užrašą. Atrodo, metas įsigyti naujus akinius. – Kur?
– Senajame Rainharto name.
Tėvas metė skvarbų žvilgsnį į Patriką.
– Jį kas nors nusipirko?
– Jo anūkė nusprendė ten vėl įrengti užeigą. Mus suvedė Semas.
Suraukęs antakius tėvas grąžino kortelę, o tada, atsilaužęs gabalą naminės duonos, išdažė dubens dugne likusį sultinį.
– Kiek žinau, Amelija Rainhart buvo visiškai apleidusi namą. Stebiuosi, kad anūkės tiesiog neatsikrato ta lūšna…
– Ten šventėme mudviejų vestuves, – įsiterpė motina ir, padėjusi Patrikui dubenį sriubos ir dvi storas riekes duonos, atsisėdo priešais sūnų. – Tais laikais ta užeiga klestėjo.
– Mudu taip pat klestėjome, – sukikeno tėvas.
Patrikas susiraukė.
– Vestuvės vyko toje užeigoje?
Motina sušėrė jam suglamžytu virtuviniu rankšluosčiu.
– Išeidamas užmesk akį į vestuvių nuotraukas ant sienos ir jose pamatysi Rainharto namą. Daug metų jis priklausė Amelijos vyro giminėms, kurie, vos pasibaigus karui, ten įkūrė užeigą. Kurį laiką verslas sekėsi puikiai. Tačiau mirus vyrui Amelija liovėsi priiminėti svečius. Apsilankydavo tik trys jos anūkės, kurios kiek-vieną vasarą…
– Ar jau galiu eiti žaisti?
Ištiesusi ranką per stalą motina nušluostė Lilei sriuba ištepliotą veidą ir paragino bėgti į lauką. Palaukusi, kol svetainėje pasigirs iš plastikinio kibiro ant grindų pilamų žaislų tarškėjimas, moteris kalbėjo toliau:
– Senutė buvo keistoka, kitaip nepasakysi. Sklido gandai, kad ji beveik nebendrauja su savo trimis dukterimis, netgi su ta, kuri gyveno čia pat įlankoje. Tačiau anūkes mylėjo. – Keitė atsilošė ir suraukė žilstelėjusius antakius. Vėl sutarškėjo žaislai. – Viena iš jų mokėsi tavo klasėje, ar ne?
– Taip, Melanija, – atsakė Patrikas šaukštu kabindamas sriubą, kurioje morkų ir bulvių buvo daugiau nei sultinio. – Kurį laiką kartu mokėmės. Bet greitai ji su motina išsikėlė kitur.
– Taip…
– Manai, kad ji kalbėjo rimtai? – įsiterpė tėvas, kuriam aiškiai buvo pabodęs nereikšmingas pokalbis.
– Kodėl gi ne?
– Kol atstatys tą lūženą, bankrutuos.
– Nujaučiu, jog pinigų ji nestokoja, – atsakė Patrikas, priversdamas tėvą kilstelėti antakius. – Daugmaž leido tai suprasti. Ar rastum laiko šią savaitę?
– Aš? Kam tau prireikė manęs?
Per tuos ne visus metus, dirbdamas apželdintoju, Patrikas daug išmoko, bet tebebuvo naujokas. Verslas priklausė tėvui.
– Atrodo, bus nemažai darbo. Žinoma, aš galiu suprojektuoti sodą, bet niekas geriau už tave neįvertins išlaidų ir laiko sąnaudų. Be to, tu keli pasitikėjimą…
– Kalbi niekus ir pats tai žinai.
– Tu nekeli pasitikėjimo?
Tėvas piktai pažiūrėjo.
– Ne, ne tai.
– Nenorėjau palikti tavęs nuošalyje, – tarė Patrikas ir vėl nudyrė akis į sriubą.
– Tam yra mobilieji telefonai…
– Pamenu, kokios gražutės buvo Amelijos anūkėlės. – Motina paėmė nuo stalo Lilijanos dubenėlį ir puodelį. – Ar iš tos, apsigyvenusios netoliese, išaugo bent jau pusėtina moteris?
– Dėl Dievo meilės, Keite. – Tėvas sunkiai atsiduso.
– Ką tokio pasakiau? Dievaži, tik bandau palaikyti pokalbį! Tai tu verti berniuką vieną imtis darbo.
Įsimetęs dar vieną kąsnį Patrikas kramtė leisdamas jiems pyktis. Padėk Dieve, kaip juodu stengiasi, kad jis grįžtų į senas vėžes, susirastų protingą merginą, kuri vertintų jį už praeities nuopelnus, kaip atkakliai nesusitaiko su jo išvaizda, kuri tik trukdo siekti jų numatyto jam tikslo. Gaila, bet jis neketina klausyti gero tėvų patarimo. Daug kartų rizikavo ir skausmingai nusivylė – to pakaks visam gyvenimui. Pernelyg ilgai tuščiai mėgino sau ir kitiems įrodyti, jog gyvenimas nepasikeitė, kol galop susitaikė su mintimi, kad nuo šiol viskas bus kitaip.
Priėmus permainas užliejo savita ramybė, po truputį ėmė slūgti kaltė ir savigaila, atsitraukė naktimis kankinę košmarai, kurių jis manė niekada neatsikratysiąs. Kai vieną rytą suvokė ramiai išmiegojęs visą naktį, Patrikas apsiverkė iš laimės. Taigi, velniai griebtų, jis nė už ką neatsisakys šios taip sunkiai įgytos ramybės. Ne tik dėl savęs, bet ir dėl dukters – ji nusipelno, kad bent vienas iš tėvų gebėtų susidoroti su gyvenimo iššūkiais.