net ir su botais.
Tada ji pažvelgė į savo kojas, slepiamas džinsų. Žinojo, kad jos irgi patrauklios, bet ne tokios kaip Reičelės, kuriai pasirodžius gatvėje sutrikdavo eismas.
– Taip… Ar tikrai?
Lili nusijuokė. Ją žavėjo draugės poreikis nuolat girdėti komplimentus.
– Pakaks kalbėti apie mano kojas, – rankomis ji persibraukė per trumpu vasariniu sijonėliu aptemptas šlaunis ir atsisuko į Lili. Draugė sėdėjo įsitempusi – kaip paprastai, kai pašnekesys virsdavo labiau asmeniškas.
Toks užsisklendimas savyje Reičelei buvo nesuprantamas dalykas. Jei ji būtų išgyvenusi tokį pragarą kaip Lili, tikrai norėtų nusimesti visą pečius slegiančią naštą. Bet bandymai prakalbinti draugę atsimušdavo į tylos sieną.
– Ar nemanai, kad pasijaustum geriau, jei viską papasakotum?
Jos abi puikiai žinojo, kad viskas buvo Lili skyrybos – dar net rašalas nespėjo nudžiūti nuo pasirašyto dokumento – ir daugiau nei prieš pusmetį įvykęs persileidimas.
ANTRAS SKYRIUS
Sekundės dalį Lili troško atsiverti draugei, bet greitai šis noras praėjo.
Tiesa buvo tikrai šokiruojanti, o Reičelė nežinojo nė pusės to, kas atsitiko. Lili baiminosi, kaip sureaguos draugė į nepagražintą istoriją, kad ir kokių liberalių pažiūrų būdama.
Nuo ankstyvos jaunystės senelė mokė Lili viešai nerodyti jausmų, vengti spontaniškų emocijų. Jei kada nepavykdavo nuslėpti emocijų, gaudavo pastabą, kad niekas nemėgsta verksnių. Lili išmoko nesiskųsti ir verkdavo tik paslapčia.
– Nėra apie ką pasakoti.
– Pastarosiomis dienomis tu nieko nevalgai. Lili, tavo skrandyje atsivers opa, jei ir toliau taip badausi.
– Mano skrandis sveikas, – Lili rankomis apsivijo savo liemenį ir pati nustebo, koks jis liaunas. Dingo putlumas, kurio ji visada nekentė.
Apvalumai, kurie Santjagui atrodė tokie seksualūs ir moteriški. Lili iš patirties žinojo, kad kartais, kai nebegali kovoti su praeitimi… geriau leisti sau plaukti pasroviui… Jos sąmonę pasiekė neaiškus Reičelės balsas, bet ji tiesiog negalėjo atplėšti vokų ir leidosi nešama prisiminimų… Labai aiškiai ir skausmingai prisiminė nepakartojamose Santjago akyse įsižiebusią ugnį, kai jis seksualiai nusišypsojęs prisitraukė ją artyn ir priglaudė prie savo tvirto prakaulaus kūno… Ir tyliai sumurmėjo jai į ausį: Moteris turi būti minkšta ir apvali, o ne kampuota ir liesa.
Pyko ant savęs, kad net praėjus metams po tų deginančių bučinių vos tik pagalvojusi apie juos pradeda virpėti.
– Na?
Nekantrus Reičelės balsas buvo tarsi šiaudas, už kurio ji griebėsi, kad sugrįžtų realybėn. Kol kapstysis praeityje, galimybės susitvarkyti savo gyvenimą bus lygios nuliui.
Lili lėtai liežuviu persibraukė viršutinę lūpą ir nusišypsojusi patrynė drėgnus delnus į džinsus.
– Atsiprašau, aš… – Kodėl esu tokia apgailėtina ir gyvenu praeitimi?Negaliu įsikalti į savo buką galvą, kad jis manęs niekada nemylėjo?O gal man tinka abu variantai? – smerkė save mintyse.
– Tu nesiklausai. Matau… – Reičelė pažvelgė į paraudusį draugės veidą, – atrodai truputį…
– Viskas gerai, – nusišypsojo. Lili ir nuvijo šalin įkyrius vaizdus. Daugiau nebenorėjo galvoti apie Santjagą.
– Tau reikia išgerti vyno, – nusprendė Reičelė. – Nejudėk. – Basomis kojomis ji nutipeno prie didelio nerūdijančio plieno šaldytuvo. Po minutėlės grįžo nešina buteliu Chardonnay ir pripylė taures.
– Nuostabus vakaras… Ak, norėčiau visada taip gyventi, – prisipažino tiesdama taurę Lili. Tada patogiai įsitaisė ant sofos ir pasiėmė laikraštį.
– Įdomu, ką šį vakarą rodys televizija? – versdama puslapius kalbėjo Reičelė. Saiga stabtelėjo ir padėjo laikraštį ant stalelio…
– Štai, – geidulingai žvelgdama nusišypsojo, – ko norėčiau savo kalėdinėje kojinėje.
– O aš maniau, kad esi įsimylėjusi savo nuostabųjį Daną, – juokdamasi Lili metė žvilgsnį per draugės petį, kad pamatytų, kuo ji taip susižavėjo.
– Aš tik įsimylėjusi, bet ne apakusi. Štai šitas vyras tikrai gerai uždirba. Tik pažvelk į jo lūpas ir akis… – tarškėjo susižavėjusi.
– Ar pagal vyro lūpas galima spręsti apie jo pajamas? – erzino Lili draugę.
– Ne pagal lūpas, o pagal tai, kad jis nuolat šmėžuoja finansinių laikraščių puslapiuose. Įdomu, ar jis toks pat seksualus ir gyvenime? – Reičelė nutaisė komišką grimasą ir atsisuko į draugę. – Prašau, nesugadink visko sakydama, kad dėl to kaltas tik geras apšvietimas. Nebūk tokia pasibjaurėtinai ciniška.
Lili nusmelkė šaltis, kai pamatė rimto tamsiaakio vyriškio nuotrauką per pusę puslapio. Standartinė juodai balta nepaprastai patrauklaus vyro nuotrauka. Lili žinojo, kad net ir geriausias apšvietimas neatskleistų šio vyro tikrojo seksualumo. Nuotrauka niekada neperteiks tos auros, kurią jis spinduliavo.
Supratusi, kad iš jos tikimasi atsakymo, Lili atsikosėjo ir tarė:
– Na, jis kažką turi…
Ji akimis permetė straipsnio antraštę, kuri skelbė, kad Moreisas apskaičiavęs išlaidas atsisako sandorio.
Aš taip pat, – pagalvojo Lili.
– Kažką! – suklykė Reičelė. – Jis netelpa į jokią žavesio skalę. Šis vyras, – kalbėjo ji baksnodama pirštu laikraštį, – ne tik puikiai atrodo. Jis tikriausiai nuostabus ir lovoje!
Niekada daugiau nesišaipysiu iš Reičelės nuojautos, – nusprendė Lili. Draugės instinktas pakuždėjo šį tą iš Lili gyvenimo: jis nuostabus meilužis, nepaprastai aistringas ir beprotiškai švelnus… Pajutusi įsitempusius raumenis Lili prispaudė rankas prie pilvo.
– Be to, jis tikras finansų genijus. Santjagas Moreisas, – Reičelė suraukė kaktą, – jis italas arba…
– Ispanas, – nutraukė draugę Lili žemu tyliu balsu. – Jis ispanas. – Ir aš dėl jo pametusi galvą, – pagalvojo jausdama krūtinę užgulusį sunkumą.
– Taip, tu teisi. Lili, kada pradėjai domėtis finansais?
– Apie jį dažnai rašoma ir paskalų skiltyse, – teištarė stengdamasi paslėpti kartėlį, kai nuotraukoje šalia Santjago pamatė ryškią muzikos žvaigždę Suzę Sebastijan. Lili galvoje šmėkštelėjo, kad moteris atkištomis lūpomis tik ir taikosi į laukiančią vyriškio burną.
– Sugalvojau. Žinai, kitas atostogas praleisiu Ispanijoje. Negali žinoti, gal ponas Nuostabusis ten taip pat bus. Jis ant rankų nusineš mane į lovą mėgautis laukine aistringa meile.
Lili primerkusi akis pro vėjo kedenamas medžių šakas regėjo saulėlydžio šešėlių glostomą liekną auksinį torsą…
– Penkias dienas?
Reičelė metė į draugę linksmą žvilgsnį.
– Ei, susikurk savo fantaziją, ši – mano!
Lili paraudo, o draugė pradėjo kvatotis.
– Mergaite, tu giliai įklimpai.
Tu net neįsivaizduoji, kaip giliai, – mintyse jai pritarė Lili.
Grįžusi iš ligoninės Lili