šau.
Ela nesuskaičiavo, kiek sykių praeityje girdėjo šį žodį, bet žinojo, kad šį kartą prisimins amžinai.
– Prašau, Ela, neišvažiuok.
Ji stovėjo šurmuliuojančio tarptautinio Sidnėjaus oro uosto išvykimo terminale laikydama pasą ir įlaipinimo bilietą, žvelgė į maldaujamas mamos akis, tokias pat gintarines kaip jos, ir vos nenusileido. Kaip paliks mamą vieną vargti su tėvu?
Bet ar galėjo likti po viso to, kas nutiko?
– Turi gražius namus…
– Ne! – Ela buvo nepalenkiama. – Turiu butą, kurį įsigijau vildamasi, kad atsikraustysi pas mane. Maniau, jog pagaliau pasiryši jį palikti, bet nepalikai.
– Negaliu.
– Gali. – Ela neatlyžo. – Padariau viską, kad padėčiau tau išeiti, bet vis tiek nesutinki.
– Jis mano vyras.
– O aš tavo duktė. – Elos akyse plykstelėjo tramdomas pyktis. – Mamyte, jis mane mušė!
– Nes jį supykdei. Nes mėgini priversti mane išeiti… – Mama Australijoje gyveno ilgiau nei trisdešimt metų, buvo ištekėjusi už australo, bet angliškai kalbėjo vis dar prastai. Ela žinojo dar galinti pasiginčyti, bet nebuvo laiko. Ji tik ištarė žodžius, kuriuos ketino pasakyti, ir suteikė mamai paskutinę galimybę iškeliauti. – Skrisk su manimi.
Ela padavė mamai slapta nupirktą bilietą.
– Kaip?
– Pasiėmiau tavo pasą. – Ela ištraukė jį iš rankinės ir įdavė mamai, kad parodytų rimtai nusiteikusi ir viską gerai apgalvojusi. – Jau gali iškeliauti, mamyte. Grįžti į Siciliją ir būti su savo seserimis. Gali gyventi… – Matė, kaip mama svarsto. Ji labai ilgėjosi savo šalies, nuolat pasakodavo apie seseris, ir jei tik išdrįstų išvažiuoti, Ela visaip jai padėtų.
– Negaliu.
Buvo tiesiog beprasmiška, bet Ela kaip įmanydama stengėsi mamą įtikinti. Iki pat registratūros, iki pat išvykimo vartų Ela įkalbinėjo mamą iškeliauti, bet dabar nutarė, kad tema baigta.
– Geros kelionės, Ela.
– Ne atostogauti skrendu, mamyte, – tarė Ela. Ji norėjo, kad mama suvoktų, kaip rimtai ji nusiteikusi, kad išskrenda ne šiaip kelioms savaitėms. – Išvažiuoju ieškoti darbo.
– Bet sakei aplankysianti Siciliją.
– Galbūt. – Ela abejojo. – Nežinau, ar pavyks, mamyte. Norėjau ten nuvažiuoti su tavimi. Ko gero, liksiu Romoje.
– Na, jei vis dėlto nukaksi į Siciliją, perduok nuo manęs linkėjimus tetoms. Pasakyk… – Gabriela akimirką dvejojo.
– Tikriausiai nori, kad patylėčiau. – Ela žiūrėjo į mamą – ji sulauks nemalonumų vien dėl to, kad atvažiavo į oro uostą, ir negalėjo patikėti, kad mama tikisi Elą meluosiant ir tetoms pasakosiant, kaip gerai jai sekasi Australijoje. – Ar prašai meluoti?
– Kodėl šitaip su manimi elgiesi? – paklausė Gabriela, kaip visada darydavo Elai pasipriešinus arba kuo nors suabejojus. Ela tikriausiai didesnė sicilietė, nei pripažino esanti, nes mamai rėžus iki skausmo žinomą frazę pati norėjo ją pakartoti. Kodėl šitaip su manimi elgiesi? Kodėl stovėjai ir rėkei stebėdama, kaip muša tavo dukterį? Kodėl neišdrįsai apsisukti ir išeiti? Žinoma, ji to nesakė. Nuo tos dienos Ela jausmų neatskleidė niekam, net mamai.
– Turiu eiti, mamyte. – Ela pakėlė akis į ekraną. – Tikrai metas, muitinės formalumai užtruks visą amžinybę. – Paskutinę akimirką jos balsas lūžo. – Mamyte, prašau…
– Eik, Ela.
Atsisveikindama Gabriela raudojo, bet Ela neverkė – nuo tos siaubingos dienos prieš du mėnesius neišliejo nė ašaros. Tik apkabino mamą, perėjo muitinę, o paskui sausomis akimis sėdėjo lėktuve greta tuščios sėdynės, jausdama kaltę, kam paliko mamą, bet giliai viduje žinodama negalėjusi nieko daugiau padaryti.
Elai buvo dvidešimt septyneri, ir ji didelę dalį gyvenimo mėgino atitraukti mamą nuo tėvo. Net darbą rinkosi galvodama apie pinigus, o ne apie potraukį.
Ela dirbo poros generalinių direktorių jaunesniąja padėjėja ir pamažu kilo aukštyn, kol tapo asmenine politiko padėjėja. Pastaruosius dvejus metus praleido Kanberoje, baimindamasi to, ką išvys grįžusi į Sidnėjų.
Negalėdama toliau taip gyventi išmainė labai gerą darbą į prastesnį ir įsigijo namus netoli tėvų. Dabar, tiek metų bandžiusi padėti mamai, Ela suprato privalanti išvykti.
Ji turėjo rekomendacijų ir mokėjo itališkai.
Metas pradėti gyvenimą.
Savo gyvenimą.
Elai netoptelėjo, kad jai reikia pailsėti ir atsigauti po visko, ką teko iškęsti, – vienintelis jos tikslas buvo susirasti darbą.
Tik tai baugiau nei iš pradžių manė.
Buvo sausis, ir karštą Australijos vasarą ji išmainė į šaltą Italijos žiemą. Niekur kitur Ela nematė tiek žmonių, kiek Romoje. Čigonės, regis, nusitaikydavo tiesiai į ją kaskart, kai iškeldavo koją iš viešbučio, bet ji apžiūrėjo lankytinas vietas, buvo apstulbinta Vatikano ir į Trevio fontaną įmetė monetą, kaip prašė mama. Bet kokia prasmė, galvojo Ela, mat mama niekada negrįš.
Traukiniu nuvažiavusi į senąją Ostiją, apžiūrėjo griuvėsius, sustiro vaikštinėdama paplūdimiu ir svarstydama, kada pradės atsigauti, kada sukrės suvokimas, kad išvykdama pasielgė teisingai.
Nieko nenutiko.
Todėl, užuot sėdinėjusi ir laukusi, Ela išsiruošė ieškoti darbo.
– Nors esate jauna, turite daug patirties, bet… – Tą patį ji girdėjo visur: taip, gyvenimo aprašymas įspūdingas, bet nors ir bendrauja itališkai, vakar per pokalbį aiškino Klaudija, Ela itališkai kalba per prastai, kad agentūra teiktų pirmenybę jai, o ne kitiems į registrą įtrauktiems asmenims.
– Suprantate geriau, nei kalbate, – pasakė Klaudija. Ji tikrai buvo maloni, todėl Ela nutarė neįsižeisti. – Galbūt jus domina kitoks darbas?
Ela jau ketino atsakyti neigiamai ir papurtyti galvą, bet neturėdama ką prarasti nusprendė būti atvira.
– Filmų pramonė.
– Aktoriams neatstovaujame.
– Ne, ne… – Ela papurtė galvą. – Mane domina režisūra.
Ji tik to ir tenorėjo, bet jai labiau rūpėjo sutaupyti tiek pinigų, kad mama galėtų išsikraustyti. Užuot mėginusi įsibrauti į tą sritį kaip mažą atlyginimą gaunanti valytoja, Ela rinkosi geriau mokamus darbus. Bet šįryt, sėdėdama nedidelėje Romos įdarbinimo agentūroje, suvokė galbūt galinti skirti sau dėmesio.
– Apgailestauju. – Klaudija bejėgiškai gūžtelėjo pečiais, bet kai Ela jau norėjo padėkoti, ji ją sustabdė. – Minutėlę. Turime klientę – Korečių medija, įsikūrusi Sicilijoje, Palerme. Ar apie ją girdėjote?
– Šiek tiek. – Elą ši sritis buvo tiesiog apsėdusi. – Pastaruoju metu jiems puikiai pasisekė su keliais populiariais filmais.
– Generalinis direktorius vardu Aleksandras, dar yra Santas – jis filmų prodiuseris.
– Girdėjau apie jį, – tarė Ela, bet nepridūrė, kad jis garsėja ne prodiuserio įgūdžiais, o skandalingu elgesiu. Vis dėlto Klaudija atrodė patenkinta gavusi progą juos aptarti.
– Jis pakeitė daugybę asmeninių padėjėjų! – Suradusi aplanką Klaudija užvertė akis. – Taip, būtent Santas ieško darbuotojos, galinčios vykti kartu į filmavimus. Tik reikės pakantumo – jis nuolat papuola į bėdą, be to, garsėja kaip mergišius.
Elai jo reputacija nerūpėjo, ji tegalvojo apie darbą filmavimo aikštelėje. Gal įgytų patirties arba bent už ko nors užsikabintų.
– Galbūt jis bus atlaidesnis dėl italų kalbos, jei pasakysiu, kad kino pramonė jums pažįstama.
– Mano italų kalbos žinios tobulėja, – tvirtino Ela.
– Be to, turėsite kaip reikiant