Kate Hewitt

Paveldėta gėda


Скачать книгу

jis ir išgirdo, kaip ji atsikvepia.

      – Sveikinu, – po trumpos pauzės ištarė Liusija, bet jos balsas buvo neperprantamas. Dabar ji atrodė visai kitokia, tokia rami ir santūri, kone šalta. Nepanaši į tą šiltą dosnią moterį, per vieną naktį atidavusią jam savo kūną ir galbūt net širdį…

      Ne, tik ne širdį. Jis jau seniai svarstė, ar to vieno nutikimo ji neapvijo romantiškais svaičiojimais. Galbūt ji taip pasielgė, nes juos siejo bendra praeitis. Nerimavo, kad ji galbūt iš jo tikisi daugiau – to, ko jis žinojo nesugebąs ir negalįs suteikti.

      Žvelgdamas į bejausmį veidą, Andželas žinojo, kad nerimo būta nepagrįsto. Nustebo. Savaime suprantama, kad Liusija gyveno toliau.

      – Ar turi vaistų? – ramiai paklausė ji. Skausmas buvo per stiprus ir jis atsakė:

      – Kosmetinėje, mano krepšyje.

      Ji prasmuko pro jį ir jai praeinant Andželas įkvėpė jos aromato. Jis atsisėdo ant lovos krašto, pirštais tebespausdamas šampano taurę. Kažkur tolumoje pro dundesį galvoje girdėjo, kaip ji atsega lagaminą.

      Po kelių minučių grįžo ir priklaupė prie jo.

      – Paimsiu šitą, – pasakė ji ir ištraukė jam iš pirštų šampaną. – Ir duosiu šitai. – Liusija pakišo jam stiklinę vandens ir dvi tabletes. – Pažiūrėjau dozę. Parašyta, kad gerti dvi?

      Andželas linktelėjo ir pajuto, kaip ji suėmusi jo ranką pakėlė stiklinę prie lūpų. Net galvoje dunksint skausmui, jis juto, kaip kibirkštys iš pirštų keliauja į slėpsnas. Prisiminė, kokia saldi ir klusni ji buvo jo glėbyje, kad juodu neapsikeitė nė vienu žodžiu. Tačiau Liusija visada būdavo saldi ir klusni, visada pasirengusi juo rūpintis, net kai jis vėl ir vėl ją atstumdavo.

      Akivaizdu, kad ji pasikeitė – Liusija atitraukė ranką ir jis sutrypė viduje kilusią kibirkštį.

      – Ačiū, – sugergždė jis.

      Galbūt juodu ir praleido drauge aistringą naktį, bet Andželas žinojo, kad jų jau niekas nesieja. Negali sieti.

***

      Liusija atsisėdo ant kulnų ir stebėjo, kaip Andželas grumiasi su savimi – jis dažnai taip elgdavosi. Jausdavosi silpnas, bet nenorėdavo to parodyti. Kaip ir ji, norėdavusi jam padėti ir neapkęsdavusi to, kad jis kaskart ją atstumdavo. Tokia jų gyvenimo istorija.

      Istorija, kuri jau pasibaigė, pasakė sau Liusija. Išvydus Andželą tas skausmas viduje gal ir atsinaujino, bet ji nieko nedarys. Nekrės kvailysčių, nors iš dalies, visai kaip anksčiau, troško jo ir tų trupinių, kuriuos Andželas galėjo pamėtėti.

      Ne. Jis ją sugniuždė, palaužė ne tik širdį, bet ir visą savastį. Sudaužė į gabalėlius, bet ji neleis pasimatyti nė menkiausiam įskilimui. Prireikė daugybės metų, kad pasijustų stipri, nors iki galo ir neatsigavo.

      Liusija atsistojo ir pakėlė rankšluosčius, kuriuos buvo padėjusi eidama paimti vaistų.

      – Viskas gerai?.. – ištarė ji veikiau teigdama, nei klausdama.

      – Taip, – irzliai atsakė jis ir Liusija suprato, kad jis jau gailėjosi pasirodęs pažeidžiamas.

      – Tuomet paliksiu tave, – pasakė ji. Andželas neatsakė.

      Ji paėjo kelis žingsnius, paskui stabtelėjo atsukusi jam nugarą, viena ranka laikydamasi staktos – staiga nebenorėjo imti ir tiesiog išeiti. Taip paprastai. Gerklėje sukilo užgniaužti žodžiai. Žodžiai, kurie kėsinosi pasipilti ir išsakyti nuoskaudą bei skausmą, tvyrančius net dabar, po tiek metų. Skausmą ir nuoskaudą, kurių ji nenorėjo rodyti, nes jis iškart suvoktų, kaip jai tai rūpėjo. Kokia silpna tada buvo – ir tebėra.

      Ji nurijo viską – tuos ir dar bjauresnius žodžius apie gilų ir smarkų sielvartą, apie kurį jis net nenutuokė. Negali dabar imti ir pasakyti.

      Gal apskritai nesakys. Ar tikrai jam reikia žinoti? Ar nebus geriau tiesiog gyventi toliau ar bent jau leisti jam manyti, jog ji pamiršo?

      – Liusija? – tarstelėjo Andželas klausiamai, tačiau ji nesuprato, ko jis klausia. Ko nori? Kodėl dar neišėjai?

      – Einu, – pasakė ji ir apsisuko net neatsigręždama.

      ANTRAS SKYRIUS

      Andželas čiupinėjo išspausdintą viešbučio darbuotojų sąrašą, gulintį ant jo stalo. Ant Matėjaus stalo, nes rytą pasirašius viešbučio dokumentus, dar nebuvo laiko ką nors pakeisti. Tiesiai iš nepatenkintų akcininkų susirinkimo jis atėjo čia, įsiveržė į konkurento kabinetą ir jį užėmė.

      Žvilgtelėjęs į bulvarinio laikraščio antraštę nešiojamojo kompiuterio ekrane, jis perkreipė lūpas. Tiesa, tokių niekų neskaitydavo, bet šis skelbė blogas naujienas apie Korečius. Aleksandras Koretis turėjo vesti Alesę Bataliją, bet ji paskutinę sekundę pabėgo su jo pusbroliu Matėjumi. Andželas niūriai šyptelėjo. Po to kilęs chaosas žlugdė netikrus jo brolius ir pusbrolius, bet jam tai pravertė.

      Matėjui pasitraukus, o kitiems Korečiams iš paskutiniųjų stengiantis suprasti chaotišką situaciją, jis galėjo dar labiau sumenkinti jų padėtį, pradedant nuo prieplaukos atnaujinimo. Antonijus Batalija, Prekybos ir nekilnojamojo turto ministras bei Alesės tėvas, mielai apsvarstys jo pasiūlymą, nes jau finansavo gyvenamųjų namų statybos projektą tame rajone. Andželas jau žengė pirmuosius žingsnius ir ketino šią savaitę patvirtinti sandėrį.

      Jis vėl pažvelgė į darbuotojų sąrašą. Anturi, Liusija – pirmasis vardas tarp kambarinių. Vos tik grįžęs į viešbutį jis susirado darbuotojų bylas ir išsiaiškino, kad Liusija čia dirba septynerius metus – būtent tiek laiko, kiek jie nesimatė.

      Kodėl taip skaudu?

      Ne, neskaudu. Apmaudu – taip, galbūt. Iš jo lovos – kloti Korečių lovų. Ar ji bent akimirką pagalvojo, ar bent sekundę gailėjosi prieš apsiimdama dirbti jo nekenčiamai šeimai – jį atstūmusiai šeimai, nors sąsaja su jais nulėmė ir kone sužlugdė jo gyvenimą?

      O gal jai visai nerūpėjo?

      Tačiau Liusijai visada rūpėdavo. Vaikystėje ji visada būdavo šalia, laukdavo, kol jis grįš namo, pasiruošusi nuvalyti žaizdas arba prajuokinti kvailu pasakojimu ar juokeliu. Dažniausiai jis ją atstumdavo, nes būdavo pernelyg piktas, kad priimtų jos siūlomą draugystę. Vadindavo ją mi cucciola. Mano šuneli. Malonybė, bet kartu pašaipa, nes ji tikrai buvo kaip šunytis, sekiojo paskui jį, prašė paglostyti galvą. Kartais Andželas ją pamalonindavo, kartais nepaisydavo, o kartais nuvydavo šalin.

      Tačiau ji vis tiek grįždavo spindinčiomis akimis – visai kaip tą naktį, kai jis išdygo prie jos durų pernelyg sugrubęs, kad ką nors jaustų, išskyrus staigią žūtbūtinę aistrą, kurią ji pažadino priglausdama prie savęs.

      Galvojant apie tą naktį, kai jis neištaręs nė žodžio išsmuko iš jos lovos prieš aušrą, vėl pervėrė kaltė. Derėjo nors atsisveikinti. Ji bent tiek nusipelnė, turint omenyje jų praeitį, kartu praleistą vaikystę. Nors Liusijai, regis, tai neberūpėjo. Bet jam, kad ir kaip tai būtų įkyru, vis dar buvo svarbu.

      Jis atsistojo ir kaip visada ėmė neramiai žingsniuoti po erdvų kabinetą. Turėtų justi pergalę, laukinį pasitenkinimą, bet tejautė erzinamą migrenos skausmą.

      Kovodamas su prisiminimais ir migrena jis praleido dar vieną bemiegę naktį. Septynerius metus mokė save negalvoti apie tą naktį, elgtis taip, lyg nieko nebūtų nutikę. Tačiau vakar, kankinamas skausmo, pasijuto silpnas ir leido prisiminti.

      Prisiminti, kaip saldžiai lietėsi jų lūpos, kaip Liusija jį prisitraukė, apsivijo, priėmė taip, kaip niekas iki tol ar po to. Kaip jų kūnams susijungus jo akyse pasirodė ašaros – kokia teisinga ir tikra rodėsi ta akimirka.

      Kvailystė.