nuo jos akių. Nepajėgdamas susitvardyti, tarytum pasaulis būtų drebėdamas sustojęs. O paskui ji atsisuko. Apsidairė lyg pajutusi jo žvilgsnio kaitrą, ir jų akys susitiko.
Aleksandrui tai prilygo stipriam smūgiui į pilvą. Smarkiam, jaudinančiam, kone atimančiam jėgas. Jis tai – ją – pajuto visur.
Jo.
Ji turi būti jo.
Jis tuo nė kiek neabejojo. Ir jam visai netoptelėjo galvon, kad vos prieš du mėnesius pakluso senelio norams ir sutiko sudaryti strategišką, verslui palankią santuoką. Ir kodėl turėjo toptelėti? Moteris, su kuria susižadėjo, taip pat kaip jis žinojo apie savo pareigą ir jų susitarimo teikiamą naudą. Tačiau tai… tai visai kas kita.
Tuomet jis pastebėjo greta jos stovintį vyrą, savininkiškai apglėbusį ją per liemenį.
Nikolas Falkas iš arogantiškos Falkų šeimos, prieš daugelį metų sukėlusios Aleksandro seneliui nemalonumų Neapolyje. Nikolas, laikąs save kažkokiu veikėju, nors iš tikrųjų tėra apgailėtinas nusikaltėlis – tokius Aleksandras labiausiai niekino. Jis jau daugelį metų jo neapkentė.
Neįmanoma, kad ši moteris – jo moteris – kažkaip susijusi su tuo padugne Nikolu.
– Sklando gandai, kad jos tėvas turi nepaliestos žemės Lacijaus pakrantėje, į šiaurę nuo Gaetos, – šnibžtelėjo jam į ausį Santas, regis, nepastebėjęs Aleksandro viduje verdančios kovos. – Jis ligotas. Nikolas mano atradęs aukso gyslą. Suvilioji dukterį, vedi ją, paskui pasinaudoji žeme. Žinai, kaip būna.
– Kažkodėl nesistebiu, kad tokiam kiaulei kaip Nikolas tektų versti moterį už jo tekėti, – suniurnėjo Aleksandras, pastverdamas nuo praeinančio padavėjo padėklo gėrimą ir vienu ypu jį išmaukdamas. Nė nepajuto skonio. Matė tik ją. Norėjo tik jos.
– Atrodo, dabar visi taip elgiasi, – sumurmėjo Santas.
Aleksandras tik dėbtelėjo į jį.
– Ar tikrai šaltakraujiškai vesi tą Batalijų merginą? – paklausė Santas raukydamasis, o tamsžalės jo akys taip panėšėjo į paties Aleksandro. – Pasiaukosi vardan senio sumanymų?
Santas – vienintelis žmogus, galintis šitaip su juo kalbėti. Bet Aleksandras visų pirma Koretis, patinka jam tai ar ne. Vedybos su Batalija – neatsiejama tokio gyvenimo dalis. Šeimai tai atrodė suprantama. Tai jo atsakomybė. Jis ves iš pareigos, ne norėdamas apgauti.
Aleksandras ne toks kaip Nikolas Falkas.
– Atliksiu savo pareigą, – pasakė jis. Pabaksnojo tuščia taure broliui į krūtinę ir šyptelėjo, kai Santas ją paėmė. – Vieną gražią dieną ir tu turėtum apie tai pagalvoti.
– Neduok Dieve, – išsišiepdamas ištarė Santas.
Tuomet užgrojo orkestras, ir Aleksandras liepė sau eiti šalin nuo tos keistos moters, nuo Nikolo Falko moters, kad ir kokios vaiskios būtų jos akys, kad ir kaip nuo šios paprastos minties jam maustų krūtinę. Jis jokiu būdu neužmegs nieko su moterimi, kuri susipainiojusi su Falkais. Tai tik įžiebtų pyktį, pakurstytų smurtą, atkreiptų dar daugiau dėmesio į nešvarią šeimos praeitį, kurią Aleksandras taip beviltiškai stengėsi pamiršti.
Nueiti šalin buvo vienintelis teisingas pasirinkimas. Vienintelis protingas pasirinkimas.
Bet užuot taip pasielgęs jis su ja šoko, ir tai nulėmė jo likimą.
ANTRAS SKYRIUS
O dabar ji čia.
Išvydęs Eleną jachtoje Aleksandras pamanė, kad jam vaidenasi. Pamanė, jog jį pagaliau paveikė stresas arba smūgiai į galvą. Pagaliau palūžai, – pasakė sau.
Bet jo kūnas susiprato. Ir ją atpažino.
Aleksandras vis dar jautė jos kaitrą, kai lietė ją prieš šitiek mėnesių, kai prisitraukė tą moterį artyn, kad pašoktų, kai jo pirštai nubėgo tuo gundančiu įdubimu nugaros apačioje, priversdami ją greitai kvėpuoti. Vis dar prisiminė lengvą saldų jos aromatą ir jo žadinamą troškimą išragauti ją visą.
Aleksandras to tebetroško. Nors anąkart buvo neįmanoma nepaisyti įsipareigojimų, net jei ji nebūtų iki kaklo įklimpusi į santykius su konkurentų šeima, susižadėjusi su vienu Korečių imperijos priešų. Po to labdaros pokylio jis įtikinėjo save tenorįs ją pamiršti ir stengėsi. Dievaži, kaip jis stengėsi. Ir reikalų turėjo daugiau negu reikia.
Privalėjo ištverti spaudimą įgyvendinant senelio užmačias surengti svarbias vestuves ir vadovauti prieplaukos atnaujinimo projektui, kuris, senio tvirtinimu, suvienys kariaujančias Korečių šeimos šakas.
– Tu nutrauksi šitą prakeiktą kivirčą, – aiškino jam Salvatorė. – Brolis prieš brolį, pusbroliai, kariaujantys tarpusavyje. Tai nuėjo per toli. Negerai.
Vis dar sunku patikėti, kad senelis mirė vos prieš kelias savaites, mat Aleksandrui visada atrodė, kad klastingasis Salvatorė Koretis gyvens amžinai. Kita vertus, gerai, kad jam neteko išvysti vakarykščio vestuvių cirko.
Конец ознакомительного фрагмента.
Текст предоставлен ООО «ЛитРес».
Прочитайте эту книгу целиком, купив полную легальную версию на ЛитРес.
Безопасно оплатить книгу можно банковской картой Visa, MasterCard, Maestro, со счета мобильного телефона, с платежного терминала, в салоне МТС или Связной, через PayPal, WebMoney, Яндекс.Деньги, QIWI Кошелек, бонусными картами или другим удобным Вам способом.