vaidmenį – kūrimas, meilė visada buvo nerašyta tokio mokymo palydovė.
– Vadinasi, manai, kad Meisono ir Risės partnerystė nebus tvirta ir sėkminga? Nes jie įsimylėję?
– O ar tu tekėtum už vyro vien todėl, kad jis geras sekso partneris?
Išgirdusi tokį tiesmuką klausimą, Marnė kluptelėjo. Dilano ranka tvirčiau suėmė ją už juosmens, kol ji atgavo pusiausvyrą. Kažin ar Dilanas sąmoningai siekė ją šokiruoti? Juk jis ne iš tų, kurie taip elgtųsi. Džina, taip, mėgo mėtyti jauką ir stulbinti, bet Dilanas… Ji sunkiai tai įsivaizdavo.
– Kaip ir meilė, tai neturėtų būti vienintelė santuokos priežastis, bet, taip, ji ganėtinai svarbi.
Dilnas vos pastebimai šyptelėjo, ir Marnė galėjo prisiekti pajutusi metaforišką, globėjišką patapšnojimą per galvą. Jau seniai niekas su ja taip globėjiškai nesielgė; kažin ko Risė apie ją pripasakojo…
– Palauk. – Marnė kaip įbesta sustojo viduryje šokio. – Jeigu meilė nėra tinkama priežastis tuoktis, ar nori pasakyti, kad Risės niekada nemylėjai? – Net jeigu dabar Risė iki ausų įsimylėjusi – o ji buvo prisiekusi tekėti vien iš meilės, – suvokimas, kad Dilanas jos niekada nemylėjo, ją turėjo gerokai įskaudinti.
– Žinoma, kad mylėjau. – Tai, kas turėjo būti ištarta kaip aistringas, kiekviename padoriame meilės romane aptinkamas prisipažinimas, nuskambėjo be galo lėkštai. Tokiu tonu kalbama apie mėgstamą picą ir panašius dalykus. Nieko sau. Atsisakydama tekėti už Dilano, Risė išvengė kuo tikriausio mirties nuosprendžio.
– Na, pastaruoju metu Risei puikiai sekasi vengti klaidų.
Dilanas išrietė antakį, bet, jam nespėjus atsakyti į ironiškus Marnės žodžius, daina baigėsi. Žengęs žingsnį atgal, jis pašaipiai nusilenkė ir tarė:
– Dėkoju už šokį, Marne.
Tada apsisuko, nužingsniavo prie Tako pradėjo su juo tyliai kalbėtis. Dar po akimirkos svečiai žiedlapiais barstė link durų skubančius Taką su Kese, kur jų laukė juodas automobilis.
Pajutusi ant alkūnės kažkieno ranką, Marnė atsisuko ir pamatė Karterį. Džina stovėjo už poros žingsnių ir atrodė negalinti apsispręsti, kaip elgtis. Marnės pečius vėl užgulė sunki minčių našta. Po galais. Dilanui ji jautėsi skolinga vien už tai, kad šis bent trumpam nuo jų atitraukė.
– Mes taip pat išeiname, – prakalbo Karteris. – Tikiuosi, susitiksime prieš man išvykstant iš miesto.
Marnė dar neapsiprato su tuo mes. Reikės nemažai laiko susitaikyti su faktu, kad Karteris ir Džina – pora. Pastaruosius dešimt metų jos santykiai su broliu nepaliaujamai šlijo, o dabar balansavo ant draudžiama įeiti teritorijos ribos; Marnė ir pati nežinojo, ar naujieji jo santykiai su Džina pagerins ar pablogins padėtį. Tačiau tarp jos ir Džinos viskas lyg ir taisėsi, ir Marnė tik dabar suvokė, kaip labai tuo džiaugėsi. Su Karteriu ji kaip nors susitvarkys. Turės susitvarkyti.
– Taip. Galbūt papietausime.
Džina elgėsi neįprastai santūriai, net lūpų nepražiojo, tačiau į pokalbį netruko įsiterpti Risė, ir dinamika pasikeitė; Risei ant peties kabojo rankinė, bylojanti, kad ir ji pasirengusi išeiti. Apkabinusi per pečius, Risė prisitraukė drauges artyn ir iškilmingai apkabino.
– Damos, mano nuomone, pasidarbavome šauniai.
– Sutinku, – linktelėjo Džina.
– O kaip mes pačios? – tyliai paklausė Risė. – Ar gerai jaučiamės?
Nors buvo kreiptasi į visas, Marnė suprato, kad labiausiai laukiama jos atsakymo. Ne tik jai su Džina dar reikėjo daug ką išsiaiškinti, ir pati Risė nešiojosi nemenką svorį – juk ji viena saugojo Džinos paslaptį apie persileidimą ir Marnei ją atskleidė tik šiandien.
Taip, ir su šituo reikės kažkaip susidoroti. Tačiau Marnė atsakė Risei spustelėjimu ir uždėjo plaštaką Džinai ant rankos.
– Mums viskas bus gerai.
Džina pažvelgė draugei į akis ir linktelėjo. Tas žvilgsnis padėjo perplėšti vidinės sumaišties skraistę ir nušvietė Marnės pasaulį skaistesnėmis spalvomis. Jai akyse kaupėsi ašaros.
– Pasikalbėsime vėliau.
– Juk neketini šį vakarą traukti namo? – paklausė Risė.
Ilgas kelias traukiniu iki Bruklino neviliojo ir pačios Marnės, net jeigu namie dar likę vyno. Laimė, ji turėjo kitą pasirinkimą, o pakeliui į SoHo buvo daugybė parduotuvių, kur ji galėjo prigriebti naujutėlaitį butelį.
– Ne, apsistosiu pas Sveną.
– Galėtume tave pamėtėti.
Džina išpūtė akis.
– Palauk, koks dar Svenas?
– Svenas – gėjus, kuris leidžia pas jį apsistoti, kai nebepajėgiu grįžti namo, – paaiškino Marnė ir mandagiai atsisakė Risės pasiūlymo. Šią akimirką visų mažiausiai norėjosi aiškintis santykius su draugėmis. Vienas Dievas žinojo, kokių dar naujienų pabirs. – Ištuštinsiu taurę ir šiek tiek pamąstysiu. Tada išsikviesiu taksi.
Risė šiek tiek sunerimo, bet galiausiai linktelėjo. Kai visi pakilo atsisveikinti, Marnė pasivedė Džiną į šalį.
– Noriu kai ko paprašyti… Neprasitark Karteriui, kad mane atleido. Nenoriu dar ir dėl to dabar aiškintis.
– Sutarta.
Tai, kad Džina net nedvejodama sutiko su prašymu, Marnei sušildė širdį. Taip, mums viskas bus gerai.
Pamojavusi dviem poroms, ji atsiduso ir susmego atgal į kėdę. Tada susipylė į taurę likusį Chardonnay.
– Švaistai gerą vyną.
Ak, Dilanas. Marnė jį visai pamiršo. Jis, regis, kaip tik baigė gėrimą – kažką tamsaus stikle su ledais.
– Vynas puikus, ir visai jo nešvaistau. Vertinu kiekvieną gardų ir svaiginantį jo lašelį. – Patvirtindama žodžius, Molė nurijo didelį gurkšnį raudono gėrimo.
– Sunki diena?
Tai dabar kalbėsis apie nieką?
Конец ознакомительного фрагмента.
Текст предоставлен ООО «ЛитРес».
Прочитайте эту книгу целиком, купив полную легальную версию на ЛитРес.
Безопасно оплатить книгу можно банковской картой Visa, MasterCard, Maestro, со счета мобильного телефона, с платежного терминала, в салоне МТС или Связной, через PayPal, WebMoney, Яндекс.Деньги, QIWI Кошелек, бонусными картами или другим удобным Вам способом.