jį Markosui į kirkšnį.
– Nužudyti tave būtų pernelyg paprasta. Galbūt aš tiesiog turėčiau apsaugoti moterų giminę ir atimti iš tavęs galimybę mylėtis. Šaudau gana gerai, užtikrinu.
Kadaise jai prireikė išmokti gerai valdyti ginklą. Ir nors Frenkė niekuomet netroško pakenkti kitam žmogui, jos visiškai negraužė sąžinė, kad Navara pagalvos priešingai, jei tik tai padės apsaugoti Žaką.
Jo kalbėjimas ėmė panėšėti į niurnėjimą. Nepakenčiamą, rūstų niurnėjimą.
– Tu taip lengvai nepaspruksi. Kad ir kas būtum, Frenke, aš tave surasiu. Surasiu ir tuomet tetrokši, kad niekada nebūtum manęs sutikusi.
Frančeskos širdis daužėsi kaip pašėlusi. Ji nekreipė į tai dėmesio.
– Aš jau to noriu. O dabar atiduok papuošalą, kol neatėmiau iš tavęs galimybės kada nors susilaukti palikuonių.
Ištarusi šiuos žodžius pajuto didžiulį kartėlį. Kaip ironiška grasinti tuo, ko jokiai kitai gyvai būtybei niekada nelinkėtum. Tačiau ji privalėjo išlikti stipri, šalta, negailestinga – tokia šią akimirką ir buvo.
Markosas spoksojo į ją apimtas bejėgiško įtūžio, jo žandikaulis virpėjo, o dailios juodos akys laidė į Frančeską žaibus. Markosas viena ranka lėtai palietė ir atrišo peteliškę. Tuomet ją trūktelėjo ir atlaisvino.
Frančeska stengėsi kvėpuoti ramiai, kai jis atsisegė viršutinę marškinių sagą ir atidengė kaklo duobutę.
– Ką čia išdarinėji? Dabar ne metas bandyti mane suvilioti, – šaltai išrėžė ji.
Markosas užkišo ranką už sniego baltumo marškinių ir parodė sidabrinę grandinėlę. Ištraukė iš po drabužio, nusiėmė ją per galvą ir sviedė tiesiai į Frančeską. Moteris nesunkiai ją pagavo, nors širdis nerimo. Ji nebuvo tikra, kaip pajėgė grandinėlę sugauti, mat beveik nepastebėjo, kaip Markosas ją švystelėjo.
Sidabrinis papuošalas buvo šiltas nuo jo odos, tačiau Frančeskai atrodė, jog grandinėlė buvo karšta it ištraukta iš ugnies. Ji papuošalą tvirtai sugniaužė, tačiau delne pajuto prie grandinėlės prisegtą raktą.
– Ką aš su šituo daiktu turėčiau daryti?
– Po lova yra seifas. Deimantas jame.
Per paprasta. Jis kažką sumanė.
Ne, Markosui labiau nei papuošalas rūpėjo jo vyriškas pasididžiavimas. Nieko keista. Prieš grasindama ji puikiai tai apgalvojo.
Įsibrovėlė mostelėjo ginklu.
– Paduok jį man.
Vyras gūžtelėjo pečiais, tada visiškai nesijaudindamas pajudėjo. Frančeska sekė iš paskos, tačiau laikėsi saugaus atstumo, jei Markosas staiga sugalvotų apsigręžti. Iš šio sukčiaus visko galėjai tikėtis. Visgi ji gerai nepažinojo Navaros, vis dar ne, tačiau buvo tikra: jis – pavojingas tipas.
Velnias angelo apdarais.
Kaip tik tai pirmiausia ir patraukė Frančeską: grėsmingai ryškus, jausmingas vyriškumas, mąslumas, slėpę kažkokias baisias paslaptis, apie kurias mergina, gyvendama nerūpestingą gyvenimą, nė negalėjo nujausti. Ir dar ta šypsena, kurią Markosas dovanodavo tik jai vienai.
Jauniausioji Dora nuslopino kilusį pasišlykštėjimą.
Nebebuvo ta naivi mergiotė. Ji buvo palaidota praeityje. Dabar Frančeska buvo moteris, žinojusi viską apie paslaptis ir skausmą.
Ji sustojo tarpduryje, o Markosas vis dar sėlino link lovos, užėmusios didžiąją kambario dalį. Lova buvo užtiesta šilkiniais patalais, o ant naktinio stalelio sidabriniame kibirėlyje įstatytas aprasojęs butelis šampano. Visai greta puikavosi dvi krištolinės taurės.
Frančeskos rankas ir kojas užliejo karščio banga, tačiau ji stengėsi valdytis. Kaito ausys. Be jokios abejonės, Navara laukė moters. O ar jis ne visada tai ir tedaro?
Jai reikėjo atgauti papuošalą ir pasišalinti iki kol atvyks meilužė. Dar vienas žmogus viską apsunkintų. Štai kas jam rūpėjo – kažkokia mergužėlė ir tai, jog Markosas, jai atvykus, neabejotinai bus sumišęs.
– Pasiskubink, – mestelėjo, kai jis atsiklaupė prie lovos. – Ir nesugalvok juokauti. Nušausiu tave, prisiekiu.
Jis ramiai pažvelgė į įsibrovėlę.
– Tuo įtikinti stengiesi mane ar pati save?
Frančeska stipriau suėmė pistoletą.
– Nežaisk su manim, Markosai. Viską daryk viena ranka, – pridūrė ji, kai jis pakišo ranką po lova.
Tad vieną ranką jis laikė ant grindų ten, kur ginkluotoji galėtų ją matyti, o kita siekė seifo. Moteris išgirdo, kaip metalas įbrėžė grindis, paskui Markosas ištraukė didelę juodą dežę.
– O dabar pastumk ją štai čia ir sėsk ant lovos, – paliepė ji.
Navara atsistojo ir kupinas pagiežos nuspyrė seifą – šis nuskriejo prie Frančeskos. Moteris kilstelėjo koją, kad jį sustabdytų, nuo seifo smūgio ji susiraukė.
– Dabar gali eiti, – pasakė Markosas, žodžiai nuskambėjo šaltai ir negailestingai. – Pasiimk tą seifą ir kulniuok iš čia, aš tavęs nepersekiosiu.
– Ant lovos, – įsakė Dora.
Jis geidulingai šyptelėjo. Visgi Frančeska neturėjo iliuzijų: jis tikrai buvo įpykęs. Budrus it pantera, tik ir laukdė progos ją pričiupti.
– O aš dar maniau, kad tau rūpi tik mano brangenybės.
– Ant lovos, Markosai. Greičiau.
– Kaip įsakysi. Turėčiau iš pradžių nusirengti?
Kadangi moteris tylėjo, Markosas atsisėdo ir atrėmė galvą į lovos kraštą. Frančeska nurijo seiles. Dievulėliau, nerūpestingai atsilošęs ir sulenkęs vieną kelį jis atrodė kaip uždraustų malonumų pagunda. Gražuoliui atsisegus dar vieną sagą, iš po marškinių pasimatė švelni, įdegusi oda, kurią Frančeska kadaise troško bučiuoti.
Niekada neturėjo galimybės to padaryti, nors geidė visa siela. Markosas Navara vis dar nesuprato, kas ši jam įsakinėjanti moteris. Neįtikėtina. Ji sulyso, tačiau juk taip radikaliai nepasikeitė. Vis dar buvo Frančeska Dora – nerangi, stokojanti grakštumo, kaip ir visada.
Tai, kad šis tipas nesugebėjo jos atpažinti, buvo tik dar vienas įrodymas, kad Markosui ji tikrai niekada nerūpėjo.
– Patinka tai, ką regi, querida?
Frančeskos viduje kažkas suvirpėjo, tada ji įkišo ranką į kišenę ir ištraukė antrankius. Sviedė juos į Markosą. Šis pagavo juos viena ranka ir jau nebesistengė vaidinti gundytojo. Jo akyse žybsėjo menkai teslepiama neapykanta.
Ne tik tai.
Ar tai, ką moteris matė Markoso žvilgsnio gelmėse, buvo baimė? Ji visa drebėjo, tačiau negalėjo liautis. Frančeska negalės saugiai išsinešdinti iš šio kambario, jei kaip nors nesulaikys Markoso. Ji rankose suspaudė ginklą, tačiau su kiekviena prabėgančia sekunde tvirtai laikyti pistoletą darėsi vis sunkiau, nes delnai buvo drėgnutėliai. Jai reikia baigti šį reikalą ir sprukti.
– Prisirakink prie lovos. Ir pasirūpink, kad išgirsčiau, kaip užsisegi antrankius.
Markoso ranka, laikanti naujutėlaičius antrankius, tirtėjo iš baimės.
– Jau verčiau mane nušauk, – sumurmėjo jis. – Nes aš tave surasiu. O suradęs taip atkeršysiu, kad net baisiausi tavo nakties košmarai atrodys lyg malonūs sapnai.
– Neerzink manęs, – burbtelėjo įsibrovėlė.