000180000.jpg"/>
Šis bei tas apie autorę:
• Garbinga trijų šunų šeimininkė.
• Tikrasis vardas Jennifer Smith. Crusie – rašytojos senelės pavardė.
• Dėstė literatūrą mokykloje.
• Perskaičiusi daugiau nei šimtą jausmų romanų, kuriais rėmėsi rašydama disertaciją apie literatūros žanro įtaką pasakojimo stiliui, pati panoro tapti rašytoja.
• Yra parašiusi penkiolika jausmų romanų, vieną literatūros kritikos knygą, begalę esė ir straipsnių.
• 2005 metais apdovanota Romance Writers of America asociacijos prizu už geriausią metų jausmų romaną.
• 1995 metais apdovanota žurnalo Romantic Times prizu už karjeros laimėjimus.
• Mėgstamiausi rašytojai: Emily Bronte, Jane Austen, Susan Elizabeth Phillips, Patricia Gaffney.
• Mėgstamiausi filmai – „Užsispyrėlės sutramdymas", „Jo merginos penktadienis", „Kai Haris sutiko Salę".
prieš penkiolika metų nusprendžiau parašyti jausmų romaną. Man tebuvo vos dvylika! Na, gerai – meluoju. 41-eri, tačiau buvau jauna širdimi. Dėjausi puikiai nutuokianti, kokia toji istorija turėtų būti. Įsivaizdavau žavią didmiesčio merginą, kuri sutinka charizmatišką gražuolį. Jie ilgai spyriojasi, kol galiausiai nebepajėgia priešintis aistroms. Vėliau neišvengia triukšmingų skyrybų, tada vėl susitaiko ir gyvena ilgai ir laimingai… Mano supratimas apie jausmų romanus buvo kiek paviršutiniškas. Tačiau ne tai mane sulaikė. Rašiau apie didmiesčio gražuolę ir mielą vyrą, kol vieną dieną toptelėjo mintis, kad niekada gyvenime neteko gerti su jais kapučino! Neteko sutikti tokių žmonių.
Hmm. Susimąsčiau.
Taigi ėmiausi rašyti naują romaną. Tikroviškesnį. Naujoji istorija – apie moterį (ji graži – ketinu ir toliau laikytis susikurtų klišių), kuriai pabodo laukti pono Tobulybės. Ji nusprendžia pati jį susirasti. Tam pagelbės planas – išsamus ir tiksliai nusakantis būsimojo jaunikio pranašumus.
Planas kišenėje, ir mergina išsiruošia į medžioklę. Kurortinis miestelis, kur taikinyje tūno dešimtys sultingų kąsnelių, – tinkamai pasirinkta vieta. O štai čia ir užgriūva nesėkmių lavina (kaip ir gyvenime – pačioje netinkamiausioje vietoje, pačiu netinkamiausiu laiku). Pasirodo, net ir puikiausias planas gali turėti spragų.
Šią istoriją jūs ir laikote rankose.
„Vyro medžioklė" – pirmoji mano knyga. Pirmasis blynas, bet keista – neprisvilęs. Aš ją dievinu! Nors kai kurios scenos klaikios, ypač tos ant ežero kranto, ir pasimatymai… prieš penkiolika metų taip negalvojau.
Šis romanas man visada bus truputį magiškas. Kai baigusi rašyti išspausdinau rankraštį, pažvelgiau į lapų šūsnį ir pagalvojau: „Po velnių, man pavyko!" Ir… pravirkau. Tikra knyga. Pirmoji. Iki tol nė nemaniau, kad galiu parašyti knygą. Rašytojus laikiau kitokiais – ypatingesniais, sumanesniais, geresniais už save. Dabar tapau viena iš jų. Ir visada būsiu. Ar minėjau, kad dievinu šią knygą?
Tikiuosi, ir Jums ji patiks. O jei ne – ei, man atleistina! Juk parašiau ją, kai buvau vos dvylikos.
Su geriausias linkėjimais
Jennifer Crusie
(Dženifer Kruzi)
1
– Ruošiesi šokti? Tavim dėta, to nedaryčiau. Kraujo iš šilko graužte neišgrauši.
– Tik žiūriu, koks oras, – kantriai atsakė Keitė Svenson, neatplėšdama akių nuo lango. Žinojo, kad jei pakankamai ilgai nekreips į Džesę dėmesio, ši vėl įsikniaubs į laikraštį.
Prieš kelias minutes Keitė atitraukė storas užuolaidas ir įleido ankstyvos rugpjūčio saulės spindulių. Net sėdėdama šalia geriausios draugės, kuri šiuo metu siurbčiojo kavą ir šiureno laikraštį, jautėsi vieniša. Apnikusios nevilties nepajėgė išsklaidyti net Džesės pragmatizmas. „Tau tai vis vien nepadės", – subarė ji save ir atsitraukusi nuo lango prisėdo prie linine staltiese užtiesto valgomojo stalo. Keitė pamėgino susitelkti į rytinę kavą ir „Sekmadienio" laikraščio verslo skiltį, tačiau mintys vis sukosi apie apgailėtiną savo gyvenimą.
„Na, jis ne visai apgailėtinas, – svarstė ji. – Tiesą sakant, nėra ko liūdėti: užimu aukštą postą garsioje rinkodaros konsultacijų įmonėje. Be abejo, būtų geriau, jei jai vadovautų ne mano tėtis. Vis dėlto nors kartais būna nuobodoka, galiu džiaugtis puikia karjera – na, gerai, pusėtina karjera…"
Keitė nustūmė mintis apie darbą tolyn ir ėmė vardyti gyvenimo pliusus. Ji gyvena gerai. Yra sveika, pasiturinti, turi puikių draugų, o su pačia geriausia drauge štai pusryčiauja nuostabiame bute, apstatytame prancūziškais Provanso stiliaus baldais, kurių tikrai nebūtų įsigijusi, jei neturėtų šio prakeikto darbo…
Ne. Keitė užgniaužė neigiamas mintis ir dirstelėjo pro laikraščio viršų į priešais sėdinčią brunetę, kuri, regis, pamiršusi viską pasaulyje, gurkšnojo kavą ir sklaidė laikraštį.
Džesė Rodžers kilstelėjo galvą, tamsios jos garbanos šoktelėjo ore.
– Kas?
– Nieko, – atsakė Keitė, – tiesiog skaičiuoju gyvenimo pliusus. Tu esi beveik sąrašo viršuje.
– Aš ir esu sąrašo viršus, o tai daug pasako apie tavo gyvenimo kokybę, – pareiškė Džesė ir pakėlė laikraštį.
„Nesikuklina, – pamanė Keitė. – Priešais sėdinti Džesė atrodo lyg dvylikametė Odrė Hepbern [Audrey Hepburn (1929–1993) – žymi aktorė, gimusi Belgijoje, augusi Olandijoje (čia ir toliau – vertėjos pastabos).], o aš – lyg penkiasdešimties sulaukusi Greisė Keli [Grace Kelley (1929–1982) – žymi amerikiečių aktorė, 1956 m. ištekėjusi už Monako princo.]. Mums abiem po trisdešimt penkerius. Argi jai nerūpi, kad gyvenimas eina pro šalį, dirbant nemėgstamą darbą?"
Aišku, Džesei tai nerūpi – ji nešvaisto gyvenimo. Tiesiog gyvena. Ne kankinasi atgrasiame darbe, o yra visa širdimi atsidavusi mėgstamai veiklai. Jei tik tortų puošimą galima vadinti rimtu darbu – anot Džesės, dėl to nekyla jokių abejonių. Keitė niekada nesupras, kaip draugė sugeba išgyventi iš šio verslo. Ji tiesiog plaukia pasroviui ir nekuria jokių planų. Galbūt jei Keitė nebūtų taip skrupulingai suplanavusi karjeros, jei dirbtų ką kita…
„Liaukis", – sudraudė save. Velniai rautų, ji yra gera rinkodaros konsultantė ir jau užsidirbo krūvą pinigų. Bėda – ne darbas, o asmeniniame gyvenime žiojinti tuštuma. Ir aklam aišku, kad Džesė už ją laimingesnė – juk ne ji per pastaruosius trejus metus įsivėlė į trejas siaubingas sužadėtuves. Draugė nekvaršino galvos dėl to, kad trisdešimt penkerių yra dar netekėjusi. „Tik aš dėl to išgyvenu", – pamanė Keitė. Ji jautėsi kalta ir nelaiminga. Suprato, kad neverta dėl to sukti galvos, bet negalėjo liautis neri- mauti.
Apgailėtina. Keitė atsiduso ir pažvelgė į laikraštį.
Džesė nutėškė savąjį ant staltiesės ir garsiai pareiškė:
– Tai tavo tėvas dėl visko kaltas.
Sutrikusi Keitė dirstelėjo pro laikraščio viršų:
– Ką? Dėl ekonomikos nuosmukio? Dėl naujausio statybų projekto? Dėl to, kad nykštukas prasilenkia su namuku? Dėl ko?
– Neapsimesk kvailute. – Džesė sukryžiavo rankas ant krūtinės ir įrėmė rūstų žvilgsnį į draugę. – Dėl to, kad esi nelaiminga.
– Netiesa. – Keitė išspaudė šypseną. – Perskaitei tai laikraštyje? Ką skaitai? Patariau nenagrinėti pažinčių skelbimų – imi gailėtis vienišių, o paskui išsilieji ant manęs. Man viskas gerai. Atsiversk sporto puslapį. – Keitė laikraščiu it skydu atsitvėrė nuo draugės.
Kaip ir reikėjo tikėtis, Džesė nepasidavė:
– Tu vis dūsauji, o kai dūsauji, negaliu susikaupti ir ramiai perskaityti kelionių ir laisvalaikio skilties.
– Aš nedūsauju, – įbedusi