Vyro medžioklė. Jennifer Crusie

Keitė pastebėjo, koks jis mielas. Pastarąsias keturias valandas prie vairo praleido virpėdama iš baimės ir galvodama apie ištaigingus apatinius, kuriuos paskutinę akimirką ją įkalbėjo nusipirkti Džesė. Besvarstydama, ar ateinančias dvi savaites geriau vaidinti orią ir neprieinamą damą, ar apsivilkti naujuosius apatinius ir pakeisti požiūrį, staiga pastebėjo ją supantį grožį.

      Abipus ūksmingų gatvelių šnarėjo seni medžiai, mažutės parduotuvėlės buvo nudažytos pastelinėmis spalvomis – rožine, melsva ir gelsva, o languose švietė auksinės raidės: Klaino aprangos parduotuvė, „Dikersono užkandžiai", „Bimiso metalo dirbiniai". Pavardės languose liudijo, kad tuo šeimos verčiasi ne pirmus metus. Tobis Kornerso miestelis kvepėjo sausmedžiu ir dulkėmis. Važiuodama per jį Keitė atsiminė sandalus, ledus, futbolo rungtynes ir kitus dalykus, apie kuriuos buvo skaičiusi, bet niekada neteko matyti.

      „Čia nuostabi vieta užaugti, – pamanė ji. – Šiame miestelyje būčiau jautusis lyg namuose. Galbūt gyvenimas būtų susiklostęs kitaip, jei bū čiau užaugusi Tobis Kornerse – saulės nutviekstoje vietoje, kur daug medžių ir galimybių."

      Keitė papurtė galvą. „Susiimk, Keite, – tarė sau. – Turi tikslą ir planą. Susikaupk."

      Prie neaukšto balto namo, virš kurio medinių durų puikavosi rausvo neono užrašas „Pas Nensę", Keitė pasuko į dešinę, bet sulėtino greitį, norėdama apžiūrėti pastatą. Baras arba restoranas – šalia pastebėjo didžiausią miestelyje matytą automobilių aikštelę – atrodė itin paslaptingai: nei alaus reklamos, nei skelbimų apie šlapių marškinėlių konkursą trečiadienio vakarais. Tik senoviškas užrašas „Sveiki atvykę", išraitytas ranka ant gumbuotų pušinių durų. Šiame miestelyje netgi barai – švarūs ir gražūs. Keitė pasijuto lyg Kentukio Disnei- lende.

      Pravažiavus „Pas Nensę", kelias suko į mišką. Pro medžius besiskverbianti šviesa, regis, vėsino ir glostė veidą. Lėtai važiuodama Keitė mėgavosi miško kvapu. Pakliuvus į ūksmingą, paslaptingą girią, staiga nukrėtė šiurpas – ne tik todėl, kad medžiai užstojo saulę. „Miškai kažkaip… jaudina, – pamanė ji. – Galbūt kas nors čia nutiks. Galbūt įsimylėsiu. Galbūt viskas susidėlios į vietas. Džesė sakė, kad man tereikia apsispręsti. Ką gi, apsisprendžiau būti laiminga ir… drąsi. Būsiu tokia kaip Džesė. Bebaimė. Gal kurį rytą atsikelsiu, susirasiu ežerą ir išsimaudysiu nuoga. Taip ir padarysiu."

      Bet kai įveikė paskutinį posūkį, pamanė: „O gal ir ne."