nuskambėjo kone švelniai. Nuoširdumas, kurio ji nesitikėjo, pralaužė gynybinę sieną. Deginančios ašaros užtvindė akis – atrodė, lyg kažkas būtų pažėręs druskos į akis. Nedrąsiai nubraukusi jas nuo skruostų Livė sušnabždėjo drebančiu balsu:
– Noriu namo.
– Ir aš noriu, kad grįžtumėte namo.
Dar niekas jai to nebuvo sakęs, nuo pat tos akimirkos, kai čia pakliuvo. Niekas nesiteikė suteikti nė trupinėlio vilties, jog ji kada nors ištrūks iš šios velniškos vietos. Livė labai lėtai pasisuko ir pažvelgė į jį. Koridoriuje buvo tamsu, viską dengė šešėliai. Tačiau net jie nesugebėjo paslėpti vyriškio stoto. Jis nebuvo nei mažas, nei stambus kaip tie, kurie ją apklausdavo. Be to, šis žmogus atrodė gerokai jaunesnis. Vilkėjo plačiu drabužiu, tačiau apdaras buvo juodas, išmargintas ryškiais aukso raštais. Galvos apdangalas baltas, nepriekaištingai švarus ir, nors dengė beveik visus plaukus, tai tik dar labiau išryškino griežtus, tvirtus it uola veido bruožus.
– Esu čia tam, kad ištraukčiau jus. Tačiau turime labai nedaug laiko.
Draskoma vilties ir gyvuliškos baimės, Livė dar stipriau suspaudė kelius rankomis. Šiurkštūs drabužiai dirgino odą. Kai ją sulaikė, atėmė visus jos daiktus – drabužius taip pat. Vietoj turėtų sijonų, džinsų ir marškinėlių, išdavė šį chalatą ir šiurkščius apatinius.
– Kas jus atsiuntė?
Vyro veidas nebuvo nei draugiškas, nei padrąsinantis.
– Jūsų brolis.
– Džeikas?
– Jis prašė jūsų paieškoti.
Livė pašoko ant kojų lyg pametėta spyruoklės.
– Džeikas žino, kad aš čia?
– Jis žino, kad jūsų ieškau.
Livė sunkiai kvėpavo, pirštai karštligiškai slydo drėgna siena.
– Jie sakė, kad niekad iš čia neištrūksiu. Bent jau tol, kol neprisipažinsiu ir neišduosiu kitų vardų.
– Jie nežinojo, kad pažįstate įtakingų žmonių.
Ji sumirksėjo, galva ėmė svaigti.
– O aš pažįstu?
– Dabar jau taip.
Lyg neregė ji priėjo prie grotų ir įsitvėrė jų.
– Kaip? Kodėl?
– Aš esu šeichas Khalidas Feras – karališkosios Sarko šeimos narys.
– Sarkas ribojasi su Džabalu.
– Ir Egiptu. Ištraukti jus iš šios duobės bus tikras diplomatinis žygis, o laiko turime mažai. Man būtina baigti tvarkyti dokumentus, bet netrukus grįšiu…
– Ne! – Livė neketino šaukti, tačiau panika sustingdė kraują. – Ne, – pakartojo jau švelniau. – Būkite geras, nepalikite manęs čia.
– Užtruksiu vos kelias minutes. Daugiausia – pusvalandį…
– Ne, – jau maldavo ji, nuo sunkiai valdomos įtampos stringančiu balsu. – Nepalikite manęs…
Kurį laiką Khalidas tylėjo ir stebėjo paklaikusią iš baimės jauną moterį.
– Jūsų nepaleis, jei nebus sutvarkyti visi dokumentai.
Neviltis sklido iš kiekvienos jos menko kūno ląstelės.
– Neišeikite.
– Aš grįšiu, pažadu.
– Aš bijau, – sušnabždėjo Livė vos girdimai. – Velniškai bijau prižiūrėtojų. Bijau tamsos. Bijau to, kas nutinka kitiems kaliniams. – Jos žvilgsnis lyg siurbėlė prisiurbė ir neketino paleisti. – Kartais kaliniai nebegrįžta, o aš girdžiu kraują stingdančius klyksmus.
– Aš tik nusileisiu žemyn ir tuojau pat grįšiu.
– Jie jūsų nebeįleis. Neįleis. Žinau, kokia tvarka tokiose vietose. Kartą buvo atėjęs Amerikos ambasados tarnautojas, bet nebegrįžo.
– Džabale nėra Amerikos ambasados, – ramiai ištarė Khalidas. – Jie apgavo jus mėgindami palaužti.
Olivija dar stipriau sugniaužė grotų virbus.
– Ar ir jūs – apgaulė?
Khalidui išdžiūvo burna. Jis ilgai neišleido nė garso, o kai prakalbo, balsas virpėjo.
– Tai priklauso nuo to, kaip jūs suprantate apgaulę.
Tarsi kas būtų šliukštelėjęs ledinio vandens ant Livės. Ji kilstelėjo galvą ir įsistebeilijo nepažįstamajam į akis. Į tą žvilgsnį sutelkė visas likusias jėgas, tarsi būtų mėginusi prasiskverbti į jo sielos gelmę.
– Nebežinau, kuo tikėti.
– Jums tereikia žinoti, kad aš grįšiu. Kai tik galėsiu.
– Nepamirškite manęs, – sušnibždėjo ji netekusi jėgų.
– Nepamiršiu ir grįšiu daug greičiau, nei manote.
Livė negalėjo atplėšti nuo jo akių, neketino nusukti žvilgsnio – o jeigu jis duoda pažadą, kurio nė nemano tesėti? Ji tikrai nesileis apgaunama dar sykį. Buvo pradėjusi manyti, jog niekada neišeis iš Ozro, niekada nebepamatys šeimos.
– Kas, jeigu jie mane išsives anksčiau, nei jūs grįšite?
– Neišsives.
– Čia yra galybė slaptų durų, kambarių. Jie gali…
– Nieko jie nedarys.
– Iš kur žinote?
– Būtų tikri kvailiai, jei mėgintų krėsti tokius pokštus, kai aš esu čia. Jie žino, kad mačiausi ir kalbėjausi su jumis.
Livė paklusniai linktelėjo, o širdis ėmė stingti. Girdėjo jo tariamus žodžius, tačiau jie menkai guodė. Ji čia jau per ilgai ir per daug visko matė. Prižiūrėtojai elgdavosi, kaip tik norėdavo – nesibaimindami ir nebaudžiami. Paslaptingą vyrą prarijo koridoriuje viešpataujanti tamsa. Klausantis tolstančių žingsnių, jos galvoje sukosi vienintelė mintis: Sugrįžk. Sugrįžk. Prašau.
Laukti buvo neįtikėtinai sunku, tačiau šeichas sugrįžo, o su juo – du kalėjimo pareigūnai. Livė nenutuokė, ko tikėtis, kai vienas pareigūnų atrakino duris ir pakvietė ją išeiti. Tačiau vos tik durys prasivėrė, ji nieko nelaukė ir nuskubėjo tiesiai prie šeicho Fero. Aklai patikėjo jam savo likimą. Antra vertus – kokį kitą pasirinkimą turėjo? Nebegalėjo čia likti. Bet kuri vieta pasaulyje bus tūkstančius kartų geresnė už Ozrą. Livė ėjo neatsilikdama nuo šeicho Fero. Jie vinguriavo nesibaigiančiais koridoriais, kol pasiekė vartus ir buvo apakinti ryškios saulės. Lauke tvyrojo nepakeliamas karštis, kepino negailestinga saulė. Šutra tvoskė į paširdžius ir Olivijai pakirto kojas. Šeichas sugriebė ją besusmunkančią. Ji instinktyviai ištiesė ranką, kad sušvelnintų smūgį, ir ši netikėtai įsirėmė į tvirtą jo krūtinę.
– Ak, – sudejavo Livė, o pirštai ėmė virpėti, įkalinti tarp jos kūno ir tarsi iš metalo lietos Khalido krūtinės.
– Ar išsinarinote riešą? – Jo balsas buvo kimus, gomurinis. Livės galvoje sukosi mintys apie saulės myluojamas piramides ir neatrastus lobius. Ji tylomis papurtė galvą ir pamėgino išsilaisvinti. Būtinai reikia kuo greičiau pasitraukti nuo šio tamsaus, tylaus vyro, kuris sužadino joje pagarbą ir baimę.
– Saulė tokia ryški.
Šeichas pastatė ją