uždengtos iškirptės ji neatrodė nepadori.
Tą akimirką, kai ji nusisuko nuo altoriaus ir atsigręžė į jį, Kolinas pajuto karščio bangą ir dilgtelėjimą pilvo srityje.
Kolinas sukando dantis. Belinda atrodė taip pat įspūdingai, kaip ir jų vestuvių dieną. Bet tekėdama už jo ji buvo kupina jaudulio ir nekantrumo, jos akys švietė, o nuodėmingos lūpos pritrenkiamai šypsojosi. Jokio griežto nenatūralaus Ventvortų pasipūtimo, tik pribloškiantis aistros ir jausmingumo derinys. Ji nutolo tik kitą rytą. Tačiau net ir dabar Kolinas džiaugėsi žinodamas, kad sugeba ją paveikti.
Po jų akistatos Belinda išlėkė iš kambario. Kolinas nesistebėtų, jei ji būtų įsėdusi į taksi ir patraukusi tiesiai į advokato kontorą. Atrodo, jo žmonai pašaipus pasiūlymas likti susituokus tapo paskutiniu lašu, perpildžiusiu kantrybės taurę.
Vestuvių puota vis tiek įvyko. Tuo, Ventvortų šeimos prašymu, pasirūpino Pija Lamli, Belindos vestuvių planuotoja bei puiki draugė. Deja, ten nedalyvavo nė vienas iš trijų pagrindinių veikėjų: nuotaka, jos vyras ir būsimasis jaunikis.
Kolinas susimąstęs žvelgė į nuostabų vaizdą, atsiveriantį pro langą.
Ventvortų ir Granvilių priešiškumas giliai įsišaknijęs. Abi šeimos Anglijoje, Berkšyre, ilgą laiką buvo kaimynės, žemvaldės ir, svarbiausia, priešininkės. Nuo kivirčų dėl valdų ribų iki kaltinimų politine išdavyste ir niekšingu giminės moterų gundymu – tarp šeimų liepsnojančios aistros net pateko į tautosaką.
Jis, tituluota Granvilių šeimos galva, Las Vegase slapta susituokdamas su Belinda Ventvort, be abejo, pradėjo naują skyrių.
Belinda jau seniai jį domino. Aišku, jam buvo smalsu. Gavęs progą geriau ją pažinti tuo pasinaudojo – iš pradžių draugo kokteilių vakarėlyje Vegase, paskui – lošimo namuose.
Vakarui Bellagio lošimo namuose besibaigiant jis žinojo geidžiąs Belindos labiau nei bet kurios kitos moters anksčiau. Ji buvo kažkuo ypatinga, juos siejo ne tik tai, kad abu jaunystėje dalyvaudavo plaukimo varžybose ir mėgo operą.
Belinda – pritrenkianti tamsiaplaukė gražuolė, prilygstanti jam sąmoju. Ji pavergė jį labiau nei bet kuri kita moteris vakaro pabaigoje pareiškusi, kad negalinti su juo permiegoti be vestuvių liudijimo.
Jis, savaime suprantama, iššūkiui neatsispyrė. Galbūt laimėjimai prie lošimo stalo įtikino jį, kad jis gali viską. Jis buvo pasiruošęs rizikuoti, kad naktį praleistų su Belinda.
O ji tikrai nenuvylė.
Net ir dabar, praėjus daugiau nei dvejiems metams, tai prisiminęs jis pajuto drugelių plasnojimą pilve.
O vakar sugriaudamas Belindos vestuves jis pasitelkė netikėtumo elementą. Visai neseniai sužinojo, kad ji ketina ištekėti. Tik viešas spektaklis galėjo sužlugdyti Belindos vestuves. Jei būtų ją įspėjęs, ji greičiausiai būtų pamėginusi įtikinti jį įteisinti nutraukimą niekam nė nesužinojus.
Todas Dilingamas, kuriam rūpėjo statusas ir padorumas, negalėtų atleisti tokio viešo nusižengimo. Tiksliau, Kolinas to tikėjosi.
Pasigirdus durų skambučiui jis nusisuko nuo lango. Pačiu laiku.
– Kolinai, – įeidama prakalbo jo motina, – mane pasiekė neįtikėtinas gandas. Turi nedelsdamas jį paneigti.
Kolinas žengtelėjo į šoną ir įleido ją.
– Jei jis neįtikėtinas, kodėl atėjai norėdama išgirsti paneigimą?
Jį nuolat stebino motinos gebėjimas sukelti dramą. Laimei, pastarosiomis dienomis juos skyrė saugus atstumas, kadangi ji buvo Londone. Kita vertus, jam nepasisekė, mat jos kelionė į Niujorką aplankyti draugų ir sudalyvauti viename kitame vakarėlyje sutapo su Belindos vestuvių data. Jis tingiai įsivaizdavo, kaip jo jaunesnioji sesuo Sofija, trumpam atsikračiusi motinos, mėgaujasi Londonu.
Motina, nutaisiusi surūgusią miną, metė į jį žvilgsnį.
– Netinkamas metas juokauti.
– Ar aš juokavau? – susimąstęs paklausė jis uždarydamas duris.
– Paistalai! Purvais drabstomas šeimos vardas. – Motina padėjo Chanel rankinę, padavė paltą namų šeimininkei ir įsitaisė ant kėdės svetainėje. – Reikalauju atsakymo.
– Be abejo, – pasakė Kolinas, sukryžiavo rankas ir liko stovėti. Padėkodamas linktelėjo namų šeimininkei.
Jo motina nederėjo prie šiuolaikiškos aplinkos. Jis buvo pratęs regėti ją tradicinėje angliškoje svetainėje, apsuptą kartūno raštų ir dryžių, senų išblukusių šeimos nuotraukų ir pianino. Ji buvo pratusi turėti visą tarnų gvardiją.
Abu su motina kažko laukė, kol galiausiai ji kilstelėjo antakius.
Kolinas atsikrenkštė.
– Tai koks tas gandas?
– Lyg nežinotum!
Jis ir toliau tylėjo, motina netekusi vilties atsiduso.
– Girdėjau siaubingiausias paskalas – tu nutraukei Ventvortų mergiotės jungtuves. Negana to, atrodo, pranešei esąs su ja susituokęs. – Motina pakėlė ranką. – Savaime suprantama, nutildžiau tą žiežulą, kuri paskleidė šį bjaurų gandą. Pasakiau jai, kad niekada nebūtum pasirodęs Ventvort vestuvėse. Taigi negalėjai ir pasakyti, kad…
– Kas nešioją šitas paskalas?
Motina stabtelėjo, susiraukė, paskui atsainiai numojo ranka.
– Ponios Džeinės Holings, rašančios kažkokiam laikraščiui, skaitytoja.
– The New York Intelligencer.
Motina suglumusi pažvelgė į jį.
– Taip, atrodo, tokiam. Ji dirba Meltono grafui. Ką Meltonas sau galvoja turėdamas tokį niekingą laikraštį?
– Regis, tas bulvarinis laikraštis labai pelningas, ypač skaitmeninė jo versija.
Motina purkštelėjo.
– Tai, kad net grafas ėmėsi verslo – tikras aristokratijos nuopuolis.
– Ne, Pirmasis pasaulinis karas buvo aristokratijos nuopuolis, – kandžiai paprieštaravo Kolinas.
– Niekaip negalėjai nekviestas pasirodyti Ventvort jungtuvėse, – pakartojo motina.
– Aišku, ne.
Ji atsipalaidavo.
– Prieš dvejus metus į Belindos Ventvort jungtuves buvau pakviestas kaip jaunasis.
Motina sustingo.
– Mano, kaip markizo, visuomeninė padėtis, – ironiškai tęsė jis, – privertė užkirsti kelią nedorybei, kai mane pasiekė žinia apie Belindos ketinimą dar kartą ištekėti.
Motina giliai įkvėpė.
– Nori pasakyti, kad po manęs Istbridžo markize tapo Ventvort?
– Būtent.
Atrodė, kad motinai apsvaigo galva. Naujienos ją pribloškė taip smarkiai, kaip akcijų kritimas rinkoje. Kolinas to, žinoma, ir tikėjosi. Ji aiškiai parodė esanti nepatenkinta jo lengvabūdiškumu.
– Kažin ar toje koplyčioje Las Vegase ji pasikeitė pavardę į Granvil?
Kolinas papurtė galvą.
Motina sudrebėjo.
– Belinda Ventvort, Istbridžo markizė? Vien mintis atgrasi.
– Nesijaudink, – tarė jis, – manau, Belinda nė nenori pasinaudoti titulu.
Jei Belinda pasinaudotų titulu, motina būtų priversta save vadinti Istbridžo markizo našle, kad išvengtų