nepriklauso nė vienai iš netoliese esančių rančų?
– Ne. Jie beveik neabejoja, kad ji laukinė.
– Oho, – nustebo Gvena, o adrenalinas sukunkuliavo. – Taip. Paskambinsiu Denisui su veterinaru ir atsivešiu priekabą. Ačiū. – Spustelėjusi mygtuką ji baigė pokalbį ir greitai surinko Deniso, visos rančos operacijų vadovo, numerį, bet įsijungė balso paštas. – Prakeikimas, – burbtelėjo Gvena prisiminusi, kad Denisas su žmona mieste švenčia vedybų metines. Greičiausiai jis savo telefoną išjungė.
– Kas nutiko? – pasiteiravo Lukas.
– Turiu važiuoti pasiimti išgelbėtą arklį. Paprastai su manimi važiuoja Denisas.
– Aš tau padėsiu, – pasisiūlė Lukas.
Gvena pervėrė jį nepatikliu žvilgsniu.
– Tai – laukinė kumelė. Jei Priešgaisrinei tarnybai pavyks ją ištraukti iš užšalusio tvenkinio, ji vis tiek gali būti nepaklusni.
– Geras mano tėvų draugas turi rančą. Būdamas vaikas ir paauglys, leisdavau ten vasaras. Dirbau su dresuotoju, kol jis prijaukino porelę laukinių ponių.
– Tikrai? – paklausė Gvena nustebusi. Jai atrodė, kad, būdamas privilegijuotas Hadsonas, Lukas bus tas vyras, kuris savo gyvenime reikalauja ir gauna tik pačius geriausius ir madingiausius patogumus. Būtų lažinusis iš pinigų, kad vieninteliai fiziniai sunkumai, su kuriais susidūrė, buvo patirti sporto klube su reguliuojama vidaus temperatūra… arba galbūt lovoje. Gvena žaibiškai nuvijo šią mintį. Kaip ji apskritai šovė galvon?
Конец ознакомительного фрагмента.
Текст предоставлен ООО «ЛитРес».
Прочитайте эту книгу целиком, купив полную легальную версию на ЛитРес.
Безопасно оплатить книгу можно банковской картой Visa, MasterCard, Maestro, со счета мобильного телефона, с платежного терминала, в салоне МТС или Связной, через PayPal, WebMoney, Яндекс.Деньги, QIWI Кошелек, бонусными картами или другим удобным Вам способом.