idealiai prigludęs prie kūno, pabrėžė plačius pečius, tvirtą liemenį, siaurus klubus ir ilgas raumeningas kojas. Aukštas ir tiesus, jis stovėjo taip ramiai, kad sekundėlę Zara pamanė, jog atrodo kaip vaškinė skulptūra, o ne gyvas žmogus. Tačiau vaškinės akys taip nespindėtų, tiesa? Ir nestebeilytų, kaip stebeilijo į ją. Zarai užgniaužė kvapą, ji jautėsi tarytum prikaustyta šalto, bet kartu deginančio žvilgsnio.
Iš salės galo Nikolajus pastebėjo, kad mergina dirstelėjo jo pusėn, ir įsitempė, nors jam nebuvo naujiena, jog moterys į jį žiūri. Jos nuolat lydėjo jį žvilgsniais. Tačiau, – pripažino jis mintyse, – šis žvilgsnis kitoks. Lyg išgąsdinto elniuko, miško gilumoje pamačiusio piktą medžiotoją…
Kas ji tokia, po velnių?
Nikolajus pastebėjo merginą su žalia prigludusia suknele, kai tik ši įžengė į salę, ir nuo tos akimirkos nenuleido nuo jos akių. Jo veidas tapo mąslus. Šioje išsipuošusių moterų minioje ji išsiskyrė, tačiau jis nesuprato, kuo. Kodėl ji nekreipė dėmesio į susirinkusius svečius, tik nervingai nusišypsojo kelioms padavėjoms?
Žinovo akimis Nikolajus įdėmiai stebėjo merginą. Kitaip nei visų čia esančių moterų, jos veido nestingdė botulino toksino injekcijos, sveiki plaukai jaunatviškai blizgėjo. Tačiau įspūdingiausias buvo kūnas. Žvelgdamas į nuostabią figūrą, Nikolajus pajuto, kaip kūną pervėrė geismas. Gundantys linkiai ir apvalumai, visai neprimenantys sulysusių, dietų iškamuotų moterų. Nikolajaus žvilgsnis nuogais merginos pečiais nuslydo žemyn – šilkine, spindinčia oda ten, kur dailios ir geidulingos krūtys tarytum siuntė kvietimą vyro lūpoms pasinerti į jų saldybę.
Nikolajus padėjo vos nugertą taurę šampano padavėjai ant padėklo. Jo susidomėjimas dar labiau padidėjo. Sugavęs merginos žvilgsnį, pasiuntė jai šypsnį, kuriuo apdovanodavo tik ypatingomis progomis, ir laukė, kol atsitiks tai, kas neišvengiama. Netrukus ji turėtų pasukti link jo, o veidelį turėtų nuskaidrinti viltingas žvilgsnis.
Tačiau taip neatsitiko.
Nikolajus prisimerkė, nes ši jauna moteris, rodės, sudvejojo ir pasuko priešinga kryptimi. Sekundėlę jis negalėjo tuo patikėti.
Ji nuo jo nusisuko!
Dabar jam pasidarė dar įdomiau. Pabudęs medžiotojo instinktas, kurio ilgą laiką neteko pajusti todėl, kad šiuolaikinės moterys mieliau rinkdavosi persekiotojos vaidmenį, įkaitino kraują. Ar ji žaidžia?Ar nusisuko, kad suteiktų galimybę paganyti akis į žavų savo užpakaliuką? Nikolajus neatsispyręs įsižiūrėjo į du atlasu pridengtus pusrutulius ir nurijo seilę. Tikrai, niekas nebūtų įstengęs paneigti, jog merginos užpakaliukas žadino apetitą…
Tarsi lėlė, nematomų pirštų tampoma už virvelių, jis ėmė sekti jai įkandin.
Eidama per salę, Zara pajuto, kaip pašiurpo kaklo oda, širdis pradėjo smarkiai daužytis. Jai ne paranoja ir tikrai nesivaidena. Jis sekė jai iš paskos! Bauginamai žavus rusas, kuris ką tik stovėjo sustingęs kitame salės gale ir varstė šaltu žvilgsniu, dabar ryžtingai artėjo prie jos.
Zara nurijo seiles. Ar jis perprato jos užmačias? Atspėjo, kad nėra kviestinė viešnia ir neturi teisės čia būti?
Kažin ar nebūtų geriau tuojau pat sukti link durų, šokti į autobusą ir paskambinus Emai pranešti, kad jos idėja prilygo katastrofai ir kad nereikėjo puoselėti jokių vilčių jos įgyvendinti?
Staiga mintis nerūpestingai prie jo prieiti ir paduoti vizitinę kortelę pasirodė neįtikėtinai kvaila. Kas sugalvojo, jog jai užteks drąsos taip pasielgti?
Išdrįsusi pažvelgti per petį, Zara suprato, jog vyras dingo minioje, ir ėmė žingsniuoti sparčiau, kiek tik leido nepatogūs bateliai. Pridengta grupelės svečių, ji spruko už didžiulės marmurinės kolonos ir stovėjo ten, kol įsitikino, kad atsikratė palydovo. Kai išlindo, jo niekur nebuvo matyti. Įspūdingo stoto vyriškio skvarbiomis akimis nebebuvo. Nuslopinusi kažkodėl užvaldžiusį nusivylimą, Zara apsižvalgė ir suprato, kad galėtų pasprukti, tik…
– Ei!
Ji sustingo. Su ryškiu akcentu ištarti žodžiai pervėrė susipainiojusias mintis, ir Zara instinktyviai suprato, kad tai jis. Tai galėjo būti tik jis.
Nevalingai pamanė, jog gyvenimas neteisingas: vyras, primenantis auksinį pavojingą dievą, dar kalbėjo tokiu balsu, nuo kurio nugara perbėgo šiurpuliukai. Vienintelis ištartas žodelis skambėjo ir kaip įsakymas, ir kaip klausimas. Nekreipk į jį dėmesio, – tarė sau. – Apsimesk, kad negirdėjai, ir nesustok.
Zara žengė žingsnį į priekį, bet jis vėl prašneko, švelnus kaip aksomas balsas privertė sustingti.
– Ar nuo manęs sprunki?
Zara suprato neturinti kito pasirinkimo, tik drąsiai susitikti su juo akis į akį, jei nenorėjo pasirodyti nemandagi ir sukelti scenos. Jos lūpas papuošė, kaip vylėsi, pasitikėjimo kupina šypsena, po plonu suknelės audiniu ėmė pašėlusiai daužytis širdis, bet ji pasisuko į savo persekiotoją.
– Kodėl manai, kad reikėtų nuo tavęs bėgti? – ramiai paklausė Zara.
– Na, galėčiau sugalvoti kelias priežastis, – suniurnėjo jis žvilgsniu glostydamas jos kūną.
Zara pajuto, kad atsakydama į begėdišką jo vertinimą ėmė virpėti, bet suprato, kaip pavojinga į tai veltis.
Labai pavojinga. Jis flirtavo taip, kad ji pasijuto atstovaujanti ne tai lygai. Tačiau jai neliko nieko kita, tik atlikti rafinuotos damos, kuri galėtų vilkėti tokią suknelę, vaidmenį, nors jautėsi kaip išgąsdinta mergaitė, kuri žaidė ne savo žaidimą. Zara stengėsi prisiminti, ką kalbėdavo per televizijos laidas matytos koketės.
– Tikrai? – Ji nekaltai išplėtė akis. – Kokias?
Nikolajus patenkintas šyptelėjo.
Taip geriau. Daug geriau. Jau kone patikėjo, jog ji ketino jį atstumti. O kada taip buvo atsitikę pastarąjį kartą?
Niekada, – arogantiškai pamanė jis. Nors ir galėjo būti vadinamas labiausiai nemėgstančiu megzti ilgalaikių santykių, vis dėlto puikiai išmanė, kaip įsivilioti moterį į glėbį. Jį perliejo malonus jausmas išvydus, jog mergina ir iš arti tokia skani, kad galėtum suvalgyti.
– Pavyzdžiui, ar tau sekasi su sunkiai sukalbamais ir reikliais vyrais, – mąsliai tarė Nikolajus.
Jo žodžiai pribloškė. Sekundėlę Zara pamiršo vienintelį savo tikslą šįvakar – pademonstruoti draugės suknelę. Prisiminė nuostabius žmonės, kurie dirbo slaugos srityje ir kuriuos sutiko tuo metu, kai pačiai reikėjo prižiūrėti krikštamotę, prisiminė, su kokiais sunkios būklės ligoniais jiems teko susidurti kiekvieną dieną. Tada palygino jų ryžtą ir tvirtybę su šio patrauklaus vyro arogancija.
Zara nevalingai tyrinėjo prabangų juodą vakarinį jo kostiumą: už jį gautais pinigais tikriausiai būtų galima ilgiau nei mėnesį maitinti keturių asmenų šeimą. Prisiminė krūvą paliktų apmokėti sąskaitų už medicinos paslaugas ir viduje prabudo maištininkės dvasia. Be to, ar ne geriau susikaupti ir pradėti piktintis, nei pripažinti, kad nuo šio vyro artumo jai svaigo galva?
– Daug kas stengiasi neatskleisti savo trūkumų per pirmą susitikimą, – abejingai tarė ji.
Šaltos žydros akys šelmiškai sužibėjo.
– Esi įsitikinusi, kad bus ir antras susitikimas? – švelniai paklausė jis. – Sakyčiau, tai net įžūloka. O gal tu įpratusi, kad vyrai iškart pasiduoda ir trokšte trokšta vėl su tavimi susitikti?
Patirties su vyrais Zara turėjo taip mažai, kad panoro nusikvatoti. Mintis, jog vyras, ypač toks žavus ir gyvenantis kitoje visatoje, galėtų suklupti jai po kojomis, buvo dar juokingesnė.
– Iš tikrųjų