nusikeikė – podagra. Jis prastai nusiteikęs.
Deividas palydėjo ją prie kėdės. Nusišypsojo ir metė įspėjamą žvilgsnį į tėvą.
– Laba diena, pone.
Aberfildas rūsčiai nužiūrėjo Deividą.
– Po paraliais, visai neskubėjote, ar ne?
Deividas, atrodo, pralinksmėjo.
– Kitą kartą, pone, liepsiu paruošti pegasus.
Aberfildas nusikeikė ir nukreipė akis į Tėją.
– Sėskis. Pasijudink. Nežadu švaistyti visos dienos šiam reikalui. O tu, ponaiti… – jis pasisuko į sūnų, – palauk už durų, paskui ją nuveši pas Almeriją Arnsvort. Tau daugiau nėra čia ką veikti.
– Turbūt ne, pone, – ramiai sutiko Deividas. – Aš pasiliksiu. – Pilkose akyse sužioravo ugnis.
– Velnią tu liksi, – rėžė Aberfildas. – Užtektinai įsikišai. Rašydamas melagingus laiškus.
Deivido veidas nušvito, jis jautė pasitenkinimą.
– Ak, štai kas. Jis gavo mano laiškus dar prieš numirdamas!
– Lauk, – švelnus Aberfildo balsas neužgožė įsiūčio.
– Eikite po velnių, pone.
Tėja sumirksėjo ir atsisėdo. Deivido tonas buvo toks pat mandagus, tarsi jis būtų linkėjęs tėvui geros dienos, ji neturėjo nė menkiausio supratimo, apie ką juodu kalba. Kam Deividas rašė laiškus ir kaip tai susiję su jos atvykimu į Londoną?
Neįstengdamas sutramdyti nepaklusnaus vienintelio sūnaus ir įpėdinio, Aberfildas vėl sukaupė dėmesį į Tėją.
– Ko čia nutaisei saldžią šypseną? – riktelėjo jai. – Manęs neapkvailinsi, mergyt. Žinau, ką tu…
– Gana! – griežtai nukirto Deividas.
Aberfildas išsprogino akis ir tarė:
– Spėju, kad jis prasitarė, kodėl pasiunčiau tavęs? A? Landus vaikėzas…
– Ne, – atsakė Tėja.
– Ne? – tėvas išraudo. – O jei pasakyčiau, kad jis visur kiša savo nosį…
– Nė nenutuokiu, kodėl pasiuntėte manęs, – įsiterpė Tėja.
– Nepertrauk! – suurzgė jis. – Mane supa niekam tikę kvailiai! – jis pastebėjo Deivido žvilgsnį ir giliai įkvėpė neabejotinai mėgindamas valdytis, paskui tęsė kartėlio kupinu balsu. – Na, greičiausiai išpliurpė, kad šį sezoną apsistosi pas Almeriją Arnsvort?
Tėja linktelėjo.
– Taip, pone, bet nesuprantu kodėl.
Jis prunkštelėjo.
– Taip. Gal ir nesupranti! Vienas Dievas težino, už ką man užkrovė tave ant kupros! – Jis vėl pamatė Deivido žvilgsnį. – Dabar viskas pasikeitė. – Aberfildas griebė nuo šalia stovinčio vyno stalelio pluoštą popierių ir atkišo jai. – Perskaityk, jei moki! Na, ir prakeikta painiava! Maniau, kad viską aiškiai išdėsčiau tam kvailiui, bet keletas pasakaičių, suregztų šio…
– Pone, padariau, ką maniau esant teisinga, – pabrėžė Deividas.
Aberfildas išleido keistą garsą, bet susitvardė ir tarė Tėjai:
– Po velnių, Deividui būtina kištis į kitų reikalus! Neturiu pasirinkimo, bet, kaip Dievą myliu, jei tekėsi, tai už to, už kurio liepsiu!
Tėja vėl susidūrė su Deivido žvilgsniu. Šį kartą jis papurtė galvą, atrodė, tarsi norėtų atsiprašyti.
– Perskaityk, Tėja, – švelniai paprašė jis.
Ką jis padarė?
Linktelėjusi Tėja paėmė iš tėvo popierius, prisivertė atrodyti rami, nors rankos, o ir pati virpėjo.
Pirmasis dokumentas buvo gana paprastas: iš Londono advokatų kontoros gautame laiške lordas Aberfildas patikintas, kad jie nuolankiai tarnaują jam ir kad tenka nemaloni pareiga pranešti, jog prieš keletą mėnesių Bombėjuje mirė jo svainis Teodoras Džeimsas Kirkutbraitas. Tėja prikando lūpą. Dėdė Teo – jos krikštatėvis. O ji buvo jo turtų paveldėtoja. Kadaise.
Tėja skaitė toliau. Teisininkai atkreipė lordo Aberfildo dėmesį į pridedamą pono Kirkutbraito testamento kopiją, kuri, jų įsitikinimu, skiriasi nuo prieš tai buvusios. Taip pat siunčiami du velionio pono Kirkutbraito laiškai: vienas jo gerbiamam svainiui, penktajam vikontui Aberfildui, kitas – krikšto dukrai Dorotėjai Sofi Vinslou, vienintelei minėtojo vikonto Aberfildo dukrai. Jie viliasi, kad laiškuose bus išsamiau paaiškinti pono Kirkutbraito ketinimai, ir lieka nuolankiais pono tarnais…
Suglumusi Tėja paėmė jai adresuotą laišką. Krikštatėvis keletą metų nerašė… paskutinį kartą pareiškė, kad ja nusivylė ir jaučia gėdą.
Mano brangi Dorotėja,
kai skaitysi, jau turbūt būsiu miręs ir palaidotas, todėl tik meldžiuosi, kad tavo brolis nebūtų suklydęs ir šališkas atkakliai tvirtindamas apie santykinį tavo Nekaltumą toje Istorijoje, apie kurią prieš keletą metų papasakojo tavo tėvas. Suprask, įtraukęs tave į savo Testamentą, dėl tavo palikimo ėmiausi griežčiausių priemonių, kad vėl nenuklystum Pagundų keliu. Visai neketinu Nusižengti įstatymams, tik noriu parodyti Gerą Valią ir suteikti tau progą atitaisyti padėtį ištekant už gero vyro.
Tave mylintis krikštatėvis ir dėdė
Teodoras Kirkutbraitas
Deividas įtikino dėdę vėl įtraukti ją į testamentą.
Dorotėją supykino, ji dvejodama paėmė tėvui adresuotą laišką.
– Šis adresuotas jums, pone…
– Perskaityk viską! – paliepė jis piktai. – Prakeiktas kvailys! Sakiau jam! Perspėjau, kas tu tokia… ir jis štai kaip pasielgia!
Tėja drebėdama pažvelgė į laišką tėvui. Ir susiraukė. Ji gausianti du šimtus svarų per metus? Nuo dvidešimt penktojo iki trisdešimtojo gimtadienio, o jei gavusi tėvo pritarimą per tą laiką ištekėtų, tada jai priklausytų visos pajamos… ponas Kirkutbraitas iš sūnėno sužinojo, kad ne vien Tėja kalta… kad neišmintingas Aberfildo vertinimas… Ji vogčiomis per laiško viršų dirstelėjo į tėvą. Nieko nuostabaus, kad jis įsiuto.
Tėjos pasaulis ėmė suktis ir keistis. Du šimtai per metus – dvidešimt penktasis gimtadienis greičiau ne po trijų mėnesių… ji bus laisva. Nepriklausoma. Kas bus po trisdešimtojo gimtadienio?
Tėja susirado testamentą. Be įvairių nereikšmingų dalykų, paliekamų testamentu, pagrindinė dalis atitenka jai. O po trisdešimtojo gimtadienio priklausys visa testamente nurodoma suma.
Apsvaigusi Tėja pakėlė akis ir susidūrė su rūsčiu tėvo žvilgsniu.
– Na? – pasiteiravo jis. – Dieve, kokia painiava! Papasakojau jam, kas atsitiko! O jis štai kaip pasielgė! Bet dabar nėra išeities – tu privalai ištekėti! Almerija Arnsvort suras tau vyrą.
– Tik jei Tėja pati to nori, – įsiterpė Deividas.
Aberfildas nekreipė dėmesio į pastabą.
– Nebus sunku penkiasdešimčia tūkstančių patepti.
Tėja išmetė popierius.
– Penkiasdešimt tūkstančių?
Lordas Aberfildas sušnarpštė.
– Maždaug tiek. Fonde, be abejo. Ačiū Dievui,