>
(Šeron Sala),
New York Times bestselerių autorė, parašė jau daugiau nei septyniasdešimt penkis romanus, puikiai vertinamus ne tik skaitytojų, bet ir kritikų. Ji penkissyk tapo prestižinio American Writers of Romance RITA apdovanojimo finaliste, penkis kartus jai buvo skirtas National Reader’s Choice apdovanojimas, penkis kartus laimėjo Colorado Romance Writer’s asociacijos apdovanojimą už meistriškumą ir daugelį kitų. Puikūs Sharon Sala romanai pavergė viso pasaulio skaitytojų širdis. Jos kūryba neretai lyginama su Noros Roberts dėl panašaus rašymo stiliaus ir vyraujančio įtempto siužeto. Sharon Sala gyvena Oklahomoje. Laikas, praleistas su šeima, teikia rašytojai didžiausią džiaugsmą, tačiau išspausdinus pirmąjį romaną jos gyvenimo būdas pasikeitė iš esmės. Sharon patinka kurti istorijas ir dalytis jomis su skaitytojais.
Bobiui
Tu išmokei mane mėgautis kiekviena gyvenimo akimirka.
Dabar turiu išmokti gyventi be tavęs
1
Dalasas, Teksaso valstija; gruodžio mėnuo.
Ketė Diuprė nekentė žiemos ir visko, kas su ja susiję. Tokiu oru seklio darbas – apgailėtinas užsiėmimas, vis dėlto jis – neišvengiama bėglių medžiotojo gyvenimo dalis. Metų laikas tik sustiprino apmaudą ir priminė, ko ji yra netekusi.
Katerinai buvo šešeri, kai ją su motina, išėjusias apsipirkti į maisto prekių parduotuvę, partrenkė girtas vairuotojas. Motina žuvo iš karto, o mergaitė pakliuvo į ligoninę. Kai pagaliau ją išrašė, mama jau buvo palaidota, juodu su tėvu liko vieni.
Bėgant metams Katerina išmoko gyventi be mamos ir labai suartėjo su tėvu. Bet kartą, kaip tik prieš jos tryliktąjį gimtadienį, likus kelioms dienoms iki atostogų, į jų namą įsibrovęs vyras tatuiruotu veidu tėvą subadė peiliu ir perrėžė gerklę, o ji neįstengdama nė riktelėti žiūrėjo, kaip jis miršta.
Tada Kateriną Diuprė perėmė ir užaugino Teksaso socialinės globos sistema, per tą laiką jai prilipo Ketės1 vardas.
Apie bėglių medžiotojo darbą Ketė galvojo visus tuos ilgus metus. Kaip surasti tėvo žudiką neįsiskverbus į jo pasaulį? Sulaukusią aštuoniolikos socialinės globos sistema ją paleido, po dviejų mėnesių Ketė įsidarbino pas laiduotoją2 Artą Bolą.
Artui patiko tamsiaplaukė ilgakojė mergina, jis nusamdė ją dokumentams tvarkyti ir pristatyti į teismo rūmus, nors pagalbos jam nelabai tereikėjo. Vėliau pripažino, kad tai buvo pats išmintingiausias kada nors jo žengtas žingsnis. Kai Ketei sukako dvidešimt vieni, ji jau turėjo juodąjį karatė diržą, leidimą nešiotis ginklą, įvairiuose kursuose buvo išmokusi privataus tyrimo būdų ir sugebėdavo susekti besislapstančius teisiamuosius, kurie būdavo paleisti už užstatą.
Tuo metu ji pradėjo rinkti įtariamųjų tatuiruotais veidais nuotraukas, tikėdamasi atpažinti tėvo žudiką. Ji visą laiką jo ieškojo ir dažnai nusistebėdavo, kaip sunku surasti šitaip pažymėtą žmogų. Logiškai mąstant, asmuo su piešiniu ant veido, savotiškai panašiu į kelių žemėlapį, turėtų išsiskirti iš minios.
Kas kartą, kai Ketė išsirengdavo ieškoti nusikaltėlio, Artas perspėdavo ją elgtis atsargiai. Primindavo, kad ji neturi devynių gyvybių kaip tos katės, besisukiojančios skersgatvyje už jų kontoros, nes dvi jau išnaudojo.
Vėlesniais metais šaltakraujiškumu ir drąsa Ketė pelnė pavydėtiną užsispyrėlės reputaciją. Tai, kad buvo aukšta ir, daugelio vyrų nuomone, labai graži, jai nieko nereiškė. Ji anksti subrendo, kalbėjo šiurkščiu balsu ir buvo sunkaus būdo. Turėjo gražias krūtis, tačiau jų nelaikė dideliu turtu. Vis dėlto jos puikiai nukreipdavo persekiojamų vyrų dėmesį. Kai ji smogdavo pirmą smūgį, jų akys dažniausiai būdavo įbestos ne ten, kur reikia.
Ketė buvo įsitikinusi, kad kaip tik taip nutiks ir šiandien, kai ji užklups besislapstantį Nelsoną Braunlį. Jai pavyko išsiaiškinti, kad jis gyvena sename name Fort Verte. Dabar beliko jį iš ten iškrapštyti ir suimti.
Nelsonas Braunlis keturis kartus kalėjo už ginkluotus plėšimus. Pastarąjį sykį išėjęs į laisvę jis sau pasižadėjo grįžti į Mičiganą, tačiau dažniausiai jam nepavykdavo tesėti pažadų, netgi duotų sau pačiam. Visą kelią iki parduotuvės „Stabtelėk“ jis galvojo, kad kažkas negerai. Tačiau nekreipė dėmesio į nuojautą, apiplėšė parduotuvę, o tada jau tarpduryje jį sučiupo ne tarnybos metu pro šalį ėjęs faras. Braunlis nusprendė įkliuvęs ilgam ir net nesvajojo išeiti už užstatą. Bet išėjo. Jis tai palaikė Dievo jam siųstu ženklu, kad reikia keistis.
Tačiau juodu su Dievu niekada dorai vienas kito nesuprato ir, užuot paskirtą dieną pasirodęs teisme, Nelsonas spruko. Pastarąją savaitę jis, neturėdamas nė grašio kišenėje, slapstėsi buvusios draugės bute Fort Verte.
Čia Nelsonas praleido šešias dienas, aplink tvyrantis troškintų kopūstų su dešrelėmis kvapas jau buvo pradėjęs jį varginti ir kėlė šleikštulį. Netgi nemokamas seksas su senąja drauge prarado žavesį. Todėl išgirdęs beldimą į duris jis vėl nepaklausė sveiko proto balso ir nuėjo atidaryti.
Ketės pirštų galiukai buvo apmirę nuo šalčio, bet užsispyrimas davė naudos. Nušalti ką nors dirbant tokį darbą nelabai didelė blogybė, ją su kaupu atperka pasitenkinimas, kurį jauti turėdamas solidžią sąskaitą banke. Policininko ženklelis buvo aiškiai matomas, nusikaltėliui neturėtų kilti abejonių, dėl ko ji atėjo. Ketė patikrino iš užpakalio už diržo užkištus antrankius, pačiupinėjo po striuke dėklą su ginklu, perbėgo pirštais per elektrošoko prietaisą striukės kišenėje ir ėmė lipti laiptais. Braunlio draugės butas buvo šeštame aukšte, o tokio senumo name veikiančio lifto neverta tikėtis.
Kildama aukštyn Ketė raukė nosį nuo kvapų, sklindančių pro durų apačią. Jie buvo sumišę šlykščiausiais deriniais, galėjai justi perpildytų tualetų ir troškinamų kopūstų dvoką. Tačiau tai nesulaikė jos nuo tikslo – už užstatą paleistą nuteistąjį sugrąžinti į kamerą.
Šeštą aukštą Ketė pasiekė net neuždususi. Ryžtingais žingsniais nuėjo koridoriumi ir stabtelėjusi prie 609 buto durų pabeldė. Dar sykį patikrino pistoletą, elektrošoko prietaisą ir sugniaužė kumščius.
Nelsonas Braunlis pravėrė duris.
– Tai velnias… – sumurmėjo jis ir pamėgino jas užtrenkti.
Durys sustojo atsitrenkusios į Ketės batą, nes ji spėjo įkišti koją į tarpdurį, ir plačiai atsivėrė, kai smarkiai pastūmusi jas mergina įsibrovė į vidų.
– Nagi, Nelsonai, – lėtai tarė Ketė, čiupo bėglį už apykaklės ir prispaudė pilvu prie sienos. – Čia naujas pasisveikinimo būdas. Lauke šalta. Galėjai man bent karštos kavos pasiūlyti.
– Eik velniop! – užbaubė Nelsonas, atsistūmė nuo sienos ir atsisukęs užsimojo. Ketė mikliai žengtelėjo į šalį saugodamasi smūgio. Tada pakėlė koją ir spyrė pasiųsdama lemtingą smūgį tiesiai jam į smakrą. Nelsonas krito kaip pakirstas. Ji greitai surakino jam rankas antrankiais, tada čiupo už parankių ir jau ketino tempti pro duris, kai išgirdo kažkieno klyksmą. Palikusi Nelsoną Ketė išbėgo iš buto. Iš viršaus į laiptinę tirštu debesiu veržėsi dūmai.
– O Viešpatie, – sumurmėjo ji ir žvilgtelėjo pro duris į butą. Braunlis dar nebuvo atsipeikėjęs.
Be jo Ketė negalėjo išeiti, tačiau tas vyras svėrė kokius penkiasdešimt kilogramų daugiau už ją. Negerai. Ji vėl nužvelgė koridorių, išsitraukė mobilųjį telefoną ir greitai surinko 911. Padiktavusi dispečeriui adresą greitai grįžo pas Braunlį. Dūmų šeštame aukšte jau buvo tiek daug, kad darėsi sunku kvėpuoti. Ketė puolė į virtuvę, pasičiupo iš spintelės rankšluostį ir sušlapinusi apsivyniojo veidą. Tačiau šlapias rankšluostis nesulaikė kvapo, jis brovėsi į šnerves ir ji pradėjo dusti. Bet jau geriau uždusti nei sudegti.
Dūmai veržėsi į butą, Ketė nubėgo į svetainę ir ištempė Nelsoną į koridorių. Velkant per slenkstį jo galva smarkiai dunkstelėjo užkliuvusi, tačiau Ketė nesustojo. Geriau jau galvos skausmas nei mirtis.
– Ei, Braunli, atsipeikėk! – šūktelėjo ji, bet Braunlis nereagavo.
Sunkiai gaudydama kvapą