išlaikyti naštą Ketė viena ranka įsitvėrė į turėklą, o kita suėmė už Braunlio užpakalinės džinsų kišenės.
– Judėkite greičiau arba traukitės iš kelio! Aš praeisiu į priekį! – suriko ji.
Vilsonas Makėjus, jo mėgstamos kavinės padavėjos žodžiais tariant, buvo gražuolis. Metro devyniasdešimt trijų centimetrų ūgio, tvirtai suręstas. Šukuosena netvarkinga, visada atrodė, kad jau pats laikas apsilankyti pas kirpėją. Ausyje nešiojo mažą auksinį žiedelį, vilkėjo džinsiniais arba odiniais drabužiais, nė vieniems neteikdamas pirmenybės. Nosis buvo sulaužyta dviejose vietose, po dešine akimi – nedidelis randas. Kiekvienas randas, nelygumas ar raukšlė liudijo sunkius gyvenimo smūgius.
Vakar jam sukako keturiasdešimt ir draugai surengė smagų vakarėlį bare kitoje gatvės pusėje, priešais jo laidavimo biurą. Alus liejosi laisvai. Jie netgi atvežė vakarykštį tortą iš vienos didelės miesto maisto prekių parduotuvės. O gimtadienio dovana buvo Vanelė, gražiausia kekšė šioje miesto dalyje, ir tokį apibūdinimą ji pelnė garbingai, nors kol pasiekė šlovę, reikėjo įdėti tikrai daug pastangų.
Šiaip ar taip, Vanelė dar turėjo visus savus dantis ir skaisčią odą, o kai juokdavosi, atrodydavo beveik graži. Vilsonas truputį ją pažinojo. Jis retkarčiais matydavo ją sukiojantis po Fort Vertą, bet nebuvo įpratęs pirkti moterų. Kai draugai ją pristatė, Vilsonas pasijuto nesmagiai, juo labiau kad draugai jai ant kaklo buvo užrišę didelį raudoną kaspiną. Atstumdamas ją būtų pasielgęs labai netaktiškai – ir Vanelės, ir draugų atžvilgiu. Nenorėdamas užgauti niekieno jausmų Vilsonas maloniai priėmė dovaną ir jie praleido naktį jos bute penktame aukšte, kol pabudo nuo dūmų kvapo.
Vilsonas kaip tik ėjo iš vonios kambario, kai pamatė pro durų apačią besiveržiančius ir į viršų kylančius siaurus pilkų dūmų kaspinus.
– Tai šūdas, – sumurmėjo jis ir pribėgo prie durų. Pridėjęs delną patikrino, ar medis neįkaitęs, o įsitikinęs, kad durys dar vėsios, surizikavo ir atidarė. Dūmai leidosi laiptine iš viršaus. Vilsonas akimirksniu užtrenkė duris, apsisukęs čiupo nuo kėdės atlošo marškinius ir puolė į miegamąjį.
– Vanele! Vanele! Pabusk, brangute. Namas dega! Turime bėgti iš čia.
Vanelė apsivertė. Plaukai vienoje pusėje buvo prisiploję prie galvos, paakiai ištepti tušu. Ji atrodė tarsi ant kelio pritrėkštas meškėnas.
– Kas nutiko? Ką sakei?
Jis sugriebė drabužius, kuriuos ji vakar vilkėjo, ir numetė ant lovos.
– Renkis! Paskubėk! Name gaisras.
– O Jėzau! Viešpatie brangus! – suspiegė Vanelė ir puolė į ašaras.
– Su Viešpačiu pasikalbėsi vėliau, – skubino Vilsonas traukdamas ją iš lovos. – Štai. Renkis.
Ji spoksojo į kelnaites ir liemenėlę tarsi pirmą sykį matydama.
– Hm… Noriu į tualetą…
– Tik paskubėk, – ištarė Vilsonas.
Vanelė nulėkė į vonios kambarį. Luktelėjęs mažiau nei pusę minutės Vilsonas ėmė belsti į duris.
– Greičiau. Turime eiti.
Vanelė išlindo paklaikusiomis akimis, kažką murmėdama po nosimi. Vilsonas aprengė ją kaip vaiką, padavė batus, kuriuos ji anksčiau avėjo, ir čiupo apsiaustą.
– Greičiau, brangute! Jau turime eiti! – šnekėjo jis merginai kišant rankas į rankoves.
Ji stovėjo jam už nugaros, kai Vilsonas atidarė duris. Dūmai iš koridoriaus ėmė veržtis į butą. Tai pamačiusi Vanelė ėmė spiegti. Jei Vilsonas nebūtų sučiupęs jos už rankos, mergina būtų smukusi atgal ir užsidariusi duris.
– Verčiau to nedaryk, – perspėjo jis.
Ji stengėsi ištrūkti, buvo stipresnė, nei Vilsonas manė. Dūmai vis tirštėjo, o tai reiškė, kad saugiai atsitraukti laiko lieka vis mažiau.
– Nepyk, brangute, tačiau nepalikai man kitos išeities.
Nedvejodamas jis sugniaužė kumštį ir stuktelėjo jai į smakrą. Vanelė krito kaip pakirsta. Sučiupęs Vilsonas persimetė ją per petį ir išbėgo į koridorių. Po akimirkos jis jau leidosi laiptais, bejausmis merginos kūnas tabalavo jam ant nugaros, o dūmai vis tirštėjo, per juos sunkiai buvo matyti kelias.
Vilsonas užsitraukė ant nosies megztinio apykaklę kaip kaukę: Vanelė kartkartėmis sudejuodavo. Jis suprato, kad ji prisikvėpuos per daug dūmų, tačiau nieko negalėjo padaryti.
Jie kaip tik buvo praėję ketvirtą aukštą, kai kažkas įspyrė jam į bato užkulnį. Nespėjo nė susigaudyti, kai išgirdo šaukiant moterišką balsą. Iš jame nuskambėjusios panikos suprato, kad reikalai rimti. Staigiai pasisukęs per dūmus pamatė tik jos šešėlį, tada patogiau suėmė Vanelę.
– Aš tiesiai priešais jus, lipu žemyn! – šūktelėjo Vilsonas ir ėmė lipti praleisdamas po vieną laiptelį.
Ketės kaklo ir pečių raumenys drebėjo nuo Nelsono Braunlio svorio, bet ji nestojo ir nelėtino žingsnio. Netrukus išgirdo, kad kažkas bėga laiptais jai už nugaros. Baimindamasi, kad kas nors gali atsitrenkti į ją ir juodu su Braunliu nusiris kūliais, ji perspėdama sušuko:
– Ant laiptų žmonės! Ant laiptų žmonės!
Žingsniai nutilo, paskui vėl pasigirdo, tik žmogus ėjo jau lėčiau. Taip jie praėjo trečio aukšto aikštelę, paskui antro, o kai pagaliau nusileido į apačią ir išbėgo į gatvę, ugniagesiai pro juos įlėkė į pastatą.
Kai Vilsonas perdavė Vanelę kažkam iš greitosios pagalbos, ji jau buvo pradėjusi atgauti sąmonę. Jis paminėjo apsinuodijimą dūmais ir kad trinktelėjo Vanelei, kai ši puolė į paniką.
Sanitarai supratingai linktelėjo, paguldė merginą ant neštuvų ir nunešė prie greitosios pagalbos automobilio.
Stebint, kaip jie nusineša Vanelę, Vilsono kojos drebėjo. Jis žinojo, kad jai viskas bus gerai.
Tada smalsumas privertė jį ieškoti moters, kuri lipo laiptais iš paskos.
Iš pradžių pagalvojo, kad ji bus įsimaišiusi į minią, kuri rinkosi paspoksoti į gaisrą, kai prieš akis šmėstelėjo aukšta juodaplaukė moteris, nešanti ant peties vyrą. Jis nė neįtarė, kad ji kažką neša. Dar reikėtų pridurti, kad neperdavė savo nešulio aplinkui lakstantiems medikams. Nežinia kodėl, tačiau ji nužingsniavo link visureigio, stovinčio kitoje gatvės pusėje. Labiausiai Vilsoną nustebino, kad vyras, kurį ji nešė, buvo gal du kartus už ją sunkesnis.
– Po galais, tikra supermoteris, – sumurmėjo jis ir nusprendė sekti iš paskos.
Vilsonas bėgte leidosi per gatvę, išsilenkdamas gaisrininkų ir vandens žarnų, porą sykių užsikosėjo, šviežiam orui vis giliau skverbiantis į dūmų pripildytus plaučius. Kai pasivijo merginą, ji jau buvo pasiekusi automobilį ir stengėsi įgrūsti vyrą ant užpakalinės sėdynės.
– Ei, panele, ar jūs?..
Ketės ranka palindo po apsiaustu, kai vėl pasirodė, laikė atkišusi pistoletą.
– Atsitraukite, – paliepė ji.
Vilsonas stabtelėjo ir prisimerkė sugavęs atspindį, kurį metė jos ginklas ir kažkoks ženklelis, pritvirtintas prie diržo. Jis kilstelėjo rankas rodydamas taikius ketinimus.
– Ramiau…
– Aš nebūnu rami, – atkirto ji.
Vilsonas pamėgino užgniaužti šypseną. Būtų galėjęs lažintis, kad mergina nemeluoja.
Jis