rūsyje?
– Taip ir maniau, kad jį atpažinsi.
Bri atplėšė žvilgsnį nuo kortelės ir darkart dirstelėjo į Rebeką. Ši šypsojosi taip pasipūtėliškai, tarsi būtų patekusi į klubą Rausvas dramblys. Bri nepajėgė išlaikyti žvilgsnio. Ji vėl pažvelgė į kortelę norėdama įsitikinti. Tas pats Čarlis Vinslou.
– Kaip?
– Jis mano pusbrolis, – tarė Rebeka.
– Tavo pusbrolis, – pakartojo Bri.
– Aha. Dievaži, vienišas.
– Jis galėtų turėti bet kurią.
Rebeka sukikeno.
– Taip, bet jei kas vakarą valgai omarus ir geri šampaną, anksčiau ar vėliau įgrysta, nemanai?
Bri papurtė galvą.
– Ne. Nors dabar suprantu, kodėl dalyvauji pietų mainuose. Mes – tunas, kai įprastai valgai ikrus, tiesa?
Rebeka pavarčiusi akimis paneigė tokią išvadą.
– Patikėk manimi, jam jau įgriso. O Valentino dieną jam reikia poros.
Bri žingtelėjo atgal, kad išlaikytų pusiausvyrą.
– Manęs? Aš… – žvelgdama į moterį, kurią manė pažįstanti, ji sumirksėjo. Jiedvi ne kartą buvo išėjusios išgerti ir puikiai sutarė. Daug juokėsi. Rebeka buvo pora metų vyresnė už Bri, šmaikšti, turtinga, bet paprasta. Be to, miela. Dar viena Niujorko mįslė, kodėl tokia moteris neturėjo poros.
– Ką pasakysi, Bri? Nežinau, kur jis tave nusives, bet tikrai bus velnioniškai prašmatnu.
– Aš iš Ohajo, – pasakė Bri. – Pati siuvuosi drabužius. Man ir metro važiuoti prašmatnu. Jis šaipysis iš manęs.
Rebeka uždėjo ranką ant Bri peties.
– Nesielk taip. Nagi. Tu ne tokia. Nesiūlyčiau, jei nebūčiau įsitikinusi, kad tau patiks. Pažįstu jį visą gyvenimą. Jis šmaikštus. Protingas. Patiksite vienas kitam. Be to, abu norite tik vienkartinio nuotykio. Ar turi ką prarasti?
– Jis tarsi Manhatano svajonių princas. Apie ką su juo šnekėti?
– Pavadinsi Manhatano princu. Už tai jis amžinai tave mylės.
– Man nereikia amžinai. Bet gal žmonės bent kartą mudu drauge išvydę įsimins mane?
– Bus nuotraukų, – tarė Rebeka vėl nukreipdama žvilgsnį į kortelių krūvą. – Visada būna nuotraukų su Čarliu.
– O kaip tu? – paklausė Bri. – Ar matai kandidatų?
Rebeka paėmė kortelę. Vaikinas atrodė tikras saldainiukas, bet atsukusi nugarėlę ji susiraukė.
– Vienos nakties nuotykis. – Ji švystelėjo kortelę atgal.
– O gal ne, – pareiškė Bri. – Gal jis tik mano norįs vienos nakties nuotykio. – Ji laikė Čarlio kortelę žinodama, kad kitai jos panorėjus turės išplėšti iš sustirusios rankos. Staiga Bri pakėlė vaikino saldainiuko kortelę. – Jis muzikantas. Orkestre groja smuiku. Įspūdinga. Be to, jis tavęs nepažįsta.
Mesdama ilgus rusvus plaukus per petį Rebeka nusišypsojo.
– Gal persigalvosi ir po pasimatymo su Čarliu staiga užsimanysi santuokos ir vaikų?
Bri nusijuokė.
– Ne. Bet tai nereiškia, kad taip negali nutikti kuriai nors kitai.
– Nesijaudink dėl manęs, Kingston. Susirasiu ką nors. Pirmiausia sutvarkykime tavo reikalus. Valentino dienos vakaras. Aš viską suorganizuosiu. Kuo greičiau pranešiu visas smulkmenas.
– O Dieve. – Bri nužvelgė savo drabužius. Pasiūti Singer mašina, su kuria ji dalijosi miegamuoju. Tamsiai žalias sijonas su pamušalu ir madinga raštuota šilkinė palaidinė, persiūta iš sėkmingo pirkinio dėvėtų drabužių parduotuvėje. Juodos pėdkelnės, juodi aukštakulniai ir kaspinas trumputėliuose plaukuose. Vienintelis kainavęs dalykas buvo batai, bet ir jie dėvėti. Kas, jei jis norės eiti į Pegu klubą arba į 24 Devintojoje aveniu? Visi akimirksniu supras, kad ji – niekas iš niekur, vilkinti visišką niekalą.
– Tu stilingesnė už bet kurią čia esančią merginą. Net už visas mados dizaino konkurso Project Runway dalyves. Nagi, Bri. Dėl to ir atvykai į Niujorką. Tai proga čiupti šį miestą už ragų. Tu tai gali, žinau, kad gali.
Bri atsitiesė.
– Gerai. Blogiausia, kas gali nutikti – visiškas apsikvailinimas. Daugybę kartų taip buvo. Paskambink Čarliui Vinslou. Pasakyk, kad netrukus jis susipažins su mergina.
Rebeka nusijuokė. Paskui pasilenkė į priekį.
– Kvėpuok, Bri. Gal reikėtų surasti tau kėdę. Nagi, mieloji, kvėpuok. Štai ant stalo popierinis maišelis. Gera mergaitė.
Antras skyrius
Paskyra
Čarlis Vinslou
Vyriausiasis redaktorius, generalinis direktorius, Žiniasklaidos grupė Nuogas Niujorkas
Studijavo verslą ir rinkodarą Harvardo universitete
Gyvena Manhatane ♥ Vienišas, iš Manhatano
*
Bri mirksėdama pakėlė akis į penkioliktu numeriu pažymėtą keturiasdešimt trijų aukštų bokštą, stūksantį Centrinio parko vakarų gatvėje, – naujausią iš prabangių kooperatyvinių pastatų, besirikiuojančių kitapus parko. Vos už kelių kvartalų taip pat stovėjo didingieji Dakota, Majestic ir San Remo pastatai. Bri jautėsi tarsi atsidūrusi tikroviškame sapne. Išskyrus tai, kad buvo labai šalta. Ji nepagailėjo pinigų taksi, nors viską išleido drabužiams, ir kiekvieną kelionės akimirką tikino save, kad jos neištiks panikos priepuolis. Įtikinėjimai nesuveikė. Pasimatymas su Čarliu Vinslou tuoj turėjo prasidėti, o ji nepajėgė priversti kojų judėti.
Vis dar negalėjo patikėti. Būtų galėjusi prisiekti, kad visa tai – labai išradingas pokštas. Kodėl, po galais, Čarlis Vinslou norėtų eiti su ja į pasimatymą? Aišku, ji uždavė Rebekai tokį klausimą maždaug milijoną kartų ir sulaukė įvairių atsakymų, bet esmė buvo ta pati – Rebekos manymu, juodu gerai praleisią laiką.
Bri negalėjo nė pajudėti. Tik kaleno dantimis. Penktojo dešimtmečio šalis, kurį rado Park Sloupe, gal ir tobulai tiko, bet visai nešildė. Galėjo apsivilkti nors ir pūkinę striukę, vis tiek stovėtų prikaustyta Centrinio parko vakarų gatvės ir Vakarų septyniasdešimt antrosios kampe.
Dėl Dievo meilės, vos po kelių akimirkų laukia nuostabiausias vakaras jos gyvenime, vertas Pelenės istorijos. Būtent šią akimirką ji laikė aštuonerių metų niujorkietiška svajone. Vienintelė priežastis, kodėl ten nebuvo Čarlio Vinslou nuotraukos, – ta, kad net jos vaizduotė nebuvo tokia optimistiška.
Prisiminė, kad negalima vadinti jo Čarliu Vinslou tarsi kokios kino žvaigždės arba istorinės asmenybės. Bri treniravosi. Šimtą kartų ištarė jo vardą – kartais juokdamasi, kartais droviai žvelgdama šonan, kukliai, įžūliai, koketiškai, pasipiktinusiai. Jai labai gerai sekėsi ištarti Čarlis, bet vis išsprūsdavo Vinslou. Perskaitė daugybę straipsnių, rašytų jo ir apie jį, bet nė viename jis nebuvo vadinamas Čarliu arba ponu Vinslou.
Ji prisivertė žengti į priekį. Gaišdama tik ilgiau vėluos ir jis tikriausiai išvažiuos be jos, nors tai nieko blogo – tuomet jai nereikės su juo susitikti. Tačiau taip sužlugdytų savo ketinimus, o juk ji, po paraliais, drąsi. Tikrai. Viena įsėdo į lėktuvą nieko nepažinodama nei Niujorke, nei Manhatane. Tam reikėjo drąsos.
Kaip