Taip, pone Dukaki. Sarah Morgan

naktų palinkusi virš popierių – ar ne tiesa, džentelmenai?

      Tarp vyrų pasklido pritariamas murmesys. Nesišypsojo tik Deimonas Dukakis. Jis išliko tylus, primerktomis akimis stebėjo įvykius iš savo vietos.

      Per raudoną įsiūčio debesį Polė nieko nematė.

      – Nedrįskite kritikuoti mano tėvo. Ir nedrįskite mėtytis tokiais seksistiniais, bjauriais komentarais, kai visi žinome, kas iš tiesų čia dirba. Parsidavėte tam, kuris pasiūlė didžiausią kainą, norėdami kuo daugiau išlošti. Dabar esate multimilijonieriai, o mes – bedarbiai. – Polė pamėgino suvaldyti emocijas, tačiau jai nepavyko. – Kur jūsų atsakomybės jausmas? Gėda. Gėda jums visiems.

      Maiklas Andersonas apstulbo.

      – Kas manaisi esanti?

      – Ta, kuriai rūpi kompanijos ateitis ir čia dirbantys žmonės. Jeigu atleisite bent vieną iš jų, nė neapsvarstę kitų galimybių, aš… – Ką? Ką ji gali padaryti? Supratusi, jog yra visiškai bejėgė, Polė staiga nurimo, apsisuko ir grįžo į savo vietą, pykdama ant savęs už nesivaldymą. Ji jautėsi išsekusi ir beviltiška. Visus nuvylė. Užuot padariusi šį tą gero, ji tik dar labiau pablogino situaciją.

      Velniava, velniava, velniava. Kodėl ji negalėjo išlikti rami kaip tie stori kostiumuoti vyrai? Kodėl nemiegojo visą naktį? Nuovargis visuomet vertė ją greičiau pratrūkti.

      Apkurtinta ilgos tylos, Polė pajuto gyslomis sklindantį beviltiškumą. Viską sugadinęs pyktis išgaravo.

      – Klausykit, aš išeisiu, gerai? Išeisiu iš čia tuoj pat, nekeldama scenų. Tik neatleiskite visų. – Nustebusi dėl savo elgesio Polė skyrė šiuos žodžius Deimonui Dukakiui, iki šiol neištarusiam nė žodžio. – Prašau neatleisti visų dėl manęs. – Polę apėmė siaubas pajutus kylančias karštas ašaras, tad ji uždarė kompiuterį ir jau norėjo išeiti, kai Deimonas Dukakis prabilo.

      – Noriu pamatyti pristatymą. Atsiųskite jį į mano telefoną, – jo balsas buvo griežtas ir ryžtingas, akys žvelgė tiesiai į Polę lyg mirtino ginklo lazerinis taikiklis. – Noriu pamatyti viską, ką parengėte.

      Iš nuostabos praradusi amą Polė negalėjo pajudėti, todėl pirmasis prabilo Maiklas Andersonas.

      – Ji tiesiog įžūli sekretorė, Deimonai. Iš tiesų, jums nederėtų…

      Deimonas Dukakis nekreipė į jį dėmesio. Jis vis dar žvelgė į Polę.

      – Gali pasakyti darbuotojams, kad jie turi tris mėnesius savo vertei įrodyti. Dabar atleisime tik tarybos narius. – Netikėtai sprogusi bomba paskleidė kambaryje sąmyšį.

      Polei apsvaigo galva, kai ją galiausiai pasiekė ištartų žodžių prasmė. Dukakis palieka darbuotojus. Jie turi laiko.

      Maiklas Andersonas, išleidęs keistą, it jam trūktų oro, garsą, mėgino atlaisvinti marškinių apykaklę.

      – Negalite atsikratyti taryba! Ji – kompanijos variklis.

      – Jei mano automobilis turėtų tokį variklį kaip jūs, jau seniai būtų išmestas, – niūriai atsakė Deimonas. – Parduodami man akcijas parodėte savo atsidavimą kompanijai. Nenoriu, kad man dirbtų žmonės, kuriuos galima nupirkti. Nenoriu ir teistis dėl seksualinio priekabiavimo – o tai neabejotinai nutiktų, jei liktumėte čia dirbti.

      Matydama sutriuškintus vyrus Polė norėjo sušukti iš džiaugsmo, bet Deimonas Dukakis vis dar kalbėjo, be emocijų dėstydamas savo pageidavimus.

      – Visą kompaniją perkeliu į savo biurus Londone. Turiu du tuščius aukštus ir komandą, pasirengusią padėti kraustytis.

      Polės noras šūkauti kaipmat dingo.

      – Bet darbuotojai visada dirbo čia ir…

      – Man nerūpi visada, panele Princ. Versle svarbiausia yra dabar. Artimiausiu metu kasdieniu kompanijos valdymu užsiims Karlosas, mano dešinioji ranka.

      – Tačiau Bilas Hensonas eina tas pareigas jau…

      – Per ilgai, – pasigirdo ramus atsakymas. – Ateinančius tris mėnesius jis gali dirbti su Karlosu. Jei padarys įspūdį, pasiliksime jį. Niekada neatleidžiu gerų žmonių. Bet mano verslas – meritokratija, o ne labdaros organizacija.

      Maiklo Andersono veidas įgavo keistą pilką atspalvį.

      – Deimonai. – Jis atsikrenkštė. – Jums reikia žmogaus, kuris parodytų mūsų sistemas. Paaiškintų, kaip valdoma kompanija.

      – Tam suprasti man užteko penkių minučių su jūsų ataskaitomis. Atsakymas – blogai. Be to, jau nusprendžiau pasilikti kai ką, kas turi apie tai žinių.

      Maiklas susmuko su vangia, beviltiška šypsena lūpose.

      – Koks palengvėjimas. Akimirką pamaniau…

      – Todėl panelė Princ vyks su manimi ir dirbs drauge kitus tris mėnesius.

      Dirbs drauge? O ne, tik ne tai.

      – Aš pasirengusi pasitraukti, pone Dukaki.

      – Jūs niekur nesitrauksite, panele Princ. Jūs ir jūsų kompiuteris bus šalia manęs – mudu drauge iškuopsime šią netvarką. – Dukakio žodžiai buvo sąmoningai dviprasmiški ir Polė svarstė, kokią netvarką jis turėjo omenyje – kompaniją ar jos tėvo santykius su jo seserimi.

      – Tačiau…

      – Per valandą čia atvyks mano vyrai ir suorganizuos persikraustymą. Kas nenorės kraustytis, žinoma, gali išeiti.

      – Palaukite, – Polė jautėsi lyg traiškoma kažko labai sunkaus. Ji manė, kad pati pirma skris pro duris. Buvo pasirengusi pasiaukoti. Tiesą sakant, ji beviltiškai troško kuo labiau nutolti nuo Deimono Dukakio. – Aš atsistatydinu.

      Deimonas įsistebeilijo į ją.