artumą. Kai jie pagaliau grįžo prie arklių, ji apsidžiaugė galėdama nuvyti tokias nederamas mintis į šalį.
Kai raiteliai vėl sustojo, saulė jau buvo pasukusi vakarop. Purpuriniai viržiai praretėjo, pasimatė medžių guoteliai, kurie šiek tiek saugojo nuo kaitros. Elaina leido Dikonui parinkti kelią, ir jiedu nujojo ganėtinai arti provincijos sienos. Dabar, nulipus nuo žirgo ir pagalvojus, kad atsidūrė taip toli nuo pilies vos su vienu arklininku, Elainai neramiai suspaudė skrandį.
Pririšus arklius prie medžio, ji pakasė gyvuliams tarpuausius, o Dikonas nukėlė krepšį. Vyrukas ištiesė Elainai taurę vėsaus vyno, ir ji godžiai išgėrė, stumdama rūpesčius tolyn. Diena pasitaikė stebėtinai šilta, nusimetę apsiaustus jiedu tingiai atsirėmė į medžio kamieną, gurkšnojo vyną ir laupė duoną su sūriu. Su Dikonu buvo lengva šnekučiuotis, nors kalba taip ir nepasisuko toliau arklių ir gandų apie linksmus pilies tarnų nuotykius.
Dikonas darkart papildė Elainos taurę, ir užsimerkusi ji atsigulė šiltuose viržiuose, apsnūdusi, mėgaudamasi proga pamiršti pareigas ir pamokas. Kažkur nelabai toli sugaudė ragas, ir ji tingiai pagalvojo, kas tai galėtų būti. Mergina pabandė atsisėsti ir pasižiūrėti, bet kūnas atrodė apsunkęs. Pradėjo suktis galva. Pažvelgusi į viršų, ji išvydo į ją spoksantį Dikoną.
– Ar skonis nepasirodė keistokas, miledi? – pasidomėjo Dikonas, jo lūpas iškreipė šypsnys, bet akys liko šaltos.
Jo išraiška išgąsdino Elainą. Čia dėjosi kažkas labai negero.
– Ką nori pasakyti keistokas skonis? – prakalbo ji nerimaudama, kad balsas skamba tarytum iš toli ir kaip nesavas.
Dikonas persisvėrė per ją ir pakėlė taurę, kuri gulėjo Elainai prie šono. Pirštais brūkštelėjo jai per ranką, mergina susigūžė.
– Vynas, miledi. Į jūsų taurę įpyliau ugniažolių sulčių. Ne pats gudriausias vaistas, bet veiksmingas. Išgėrus jo žmogų apima paralyžius, o netrukus ir miegas, – paaiškino jis.
– Ką?.. – Elaina bandė suvokti žodžių prasmę, bet darėsi sunku susikaupti. – Ką tu… padarei?
– Ką tik pasakiau – apsvaiginau jus, – nerūpestingai aiškino Dikonas. – Roksholmo hercogas man gerai sumokėjo, kad jam jus atvesdinčiau. Netrukus čia prisistatys jo sargybiniai ir nugabens jus į Roksholmo citadelę.
Vyrukas atsisėdo ant sulenktų kojų.
– Aš, žinoma, bandysiu apginti jus nuo netikėto užpuolimo, tačiau, deja, negalėsiu užpuolikams prilygti. Mane vėliau šį vakarą ras su nedideliais, bet nerimą keliančiais sužeidimais, apsvaigintą, klajojantį netoli Livinghamo pilies bokšto su išpirkos reikalaujančiu laišku.
Jausdama stiprėjantį nerimą, Elaina dar kartą pabandė atsisėsti.
– Tu purvinas išdavike! Už tai… tave… pakars… – mėgino piktai išrėkti ji, tačiau balsas vos sutrikdė juos supančią tylą.
Dikonas tik nusiviepė.
– O, miledi tokia ugninga! Kaip manote, ar visa tai jums pasakočiau, jeigu būtų bent menkiausia tikimybė, kad taip nutiks? Kol tas mulkis jūsų senelis susitars dėl jūsų grąžinimo, aš jau būsiu užjūriuose. – Jis priklaupė prie Elainos ir tyliai pakuždėjo jai į ausį: – Apgailestauju, kad turime taip išsiskirti. Bet, kad ir kokia jūs daili, man sumokėti pinigai dar mielesni.
Jis pradėjo pirštais braukti per Elainos plaukus, ištraukė įsmeigtas šukas ir išpynė ilgą kasą. Mergina bandė jį nustumti, bet rankos atrodė nepakeliamos ir nutirpusios. Ji sukliko; galvoje nuskambėjo garsus šaižus riksmas, tačiau iš lūpų išėjo tik pusiau aiktelėjimas, pusiau aimana.
– Vis dėlto, – lyg nebūtų nieko išgirdęs, tęsė Dikonas, – spėju, dar turime šiek tiek laiko, kol pasirodys mano bendrai. Kodėl gi neatsisveikinus kaip dera? Troškau tai padaryti vos pirmąsyk jus išvydęs.
Viena ranka varstydamas Elainos korsažą, Dikonas pasislinko arčiau, pūsdamas vynu kvepiantį orą jai į veidą. Elaina jau nebegalvojo, kad galima išsigąsti dar labiau, bet nuo jo prisilietimų odą tarytum raižė peiliais. Ji vėl pamėgino sušukti, bet nespėjus nė garso išleisti, jo lūpos prisispaudė prie jos lūpų, liežuvis vertė prasižioti.
Elaina instinktyviai sukando. Iš netikėtumo riktelėjęs, arklininkas atsitraukė, per jo smakrą nuvinguriavo kraujo srovelė. Sugriebęs merginą už plaukų, jis šiurkščiai truktelėjo jos galvą į šoną ir atgalia ranka nusišluostė burną.
Galvą persmelkė skausmas, Elaina suriko, bet riksmas pasigirdo ne ką garsesnis už kačiuko miauktelėjimą. Ji piktai dėbčiojo į savo skriaudiką neapykantos kupinu veidu, akimis melsdama jį liautis.
– Ledi Elaina, – papriekaištavo Dikonas, – jūsų kuklumas žavi, bet žinau, kad geidžiate manęs. Mačiau tai jūsų akyse, todėl neapsimetinėkite. Turime pasimėgauti, kol galime.
Dikonas apžergė ją taip greitai, kad ji nespėjo nė susigaudyti, vienu keliu praskyrė jos kojas, svoriu spausdamas orą jai iš krūtinės. Rankomis prispaudęs ją prie žemės, arklininkas burna šiurkščiai graibstė jos kaklą. Elainos kūnas atrodė it švininis, ausyse šniokštė kraujas. Dabar ji pajėgė priešintis jam lygiai tiek pat, kiek būtų galėjusi papūsti prieš vėją.
Mergina paskutinįkart bergždžiai pamėgino nusikratyti užpuoliko, spardydama orą kojomis, bet tik pradėjo dar labiau suktis galva. Akyse vaizdas susiliejo. Iš toli ataidėjo kanopų garsas ir garsūs balsai. Virš jų sustingo šešėlį primenanti figūra, ir prie Dikono kaklo sublizgo durklas.
– Šalin nuo damos arba perrėšiu tavo niekingą gerklę, – suurzgė griežtas balsas.
Jos nebeslėgė Dikono svoris, ir Elaina šaižiai įtraukė oro. Prieš jos akis it marionetės sukiojosi du pavidalai: arklininkas su grubia rudos spalvos odine liemene ir juodai vilkintis vyras. Paskutinis dalykas, kurį ji prisiminė, buvo jos pusėn blykstelėjusios skrodžiančios žydros akys, tada ją apsupo tamsa, ir pasaulis dingo.
Antras skyrius
Elaina pamažėle niro iš smurto ir baimės persmelktų sapnų. Pykino, galva buvo sunki, kojos ir rankos jautrios, tarytum sudaužytos. Mergina prasimerkė ir vėl skubiai užmerkė akis, kaktą persmeigus aštriam skausmo dūriui. Ji sunkiai nurijo seiles sausa, skaudančia gerkle.
Vienodas sūpavimas leido suprasti, kad ji judančiame vežime, nors nesuprato kokiame. Sukandusi dantis, jeigu vėl perskrostų skausmas, ji prisivertė atsimerkti. Šįkart skaudėjo mažiau, ir kai akys pragiedrėjo, ji pasiremdama drebančiomis rankomis atsisėdo. Kūną iškart perliejo ledinė blogumo banga. Mergina metėsi priekin ir nusivėmė į kažkieno rūpestingai padėtą kibirą, laikydamasi rankomis jo kraštų, kol skrandį tąsė pykinimo spazmai.
– Ugniažolių sulčių poveikis, miledi.
Balsas buvo vyriškas, jį išgirdus, Elainos atmintis atgijo. Mergina instinktyviai susigūžė vežimo kamputyje, rankos susigniaužė į kumščius.
– Kas?.. Kur?.. – toli gražu ne ramiu balsu bandė klausti Elaina. Prikandusi lūpą, ji mėgino suvaldyti kalenančius dantis.
Ant medinės skrynios priešais sėdėjo jaunuolis su trumpu kardu skersai kelių. Neatrodė vyresnis negu aštuoniolikos, trumpai kareiviškai kirptais plaukais. Ne tas veidas, kurį ji baiminosi išvysti, ir Elaina pajuto, kaip iš palengvėjimo pakerta kojas.
– Ar norėtumėt ko nors atsigerti? – nervingai paklausė vaikinukas, tiesdamas jai oda aptrauktą butelį.
Elaina dėkingai nugėrė silpno alaus, tuo pačiu metu žvalgydamasi. Ji sėdėjo nedideliame vežimaityje, kuriame būtų patogiai išsitiesę pora aukštų vyrų. Viršutinė pusė uždengta ant medinio rėmo ištemptu