aš esu generalinis direktorius ir vyriausiasis finansininkas. Didžiuojuosi, jog pats galiu viskuo pasirūpinti. Be to, nenorėčiau patikėti šio darbo nepažįstamam žmogui. – Džonas šyptelėjo. – Taip išvengiame daugybės nesusipratimų. – Tada nykščiu parodė į save.
Įdomu. Konstancija jautėsi taip, lyg jai būtų mestas iššūkis rasti kokių nors neatitikimų sąskaitose. Jai patiko, jog Džonas yra asmeniškai atsakingas už finansines ataskaitas.
– Tai šeimos verslas. Be to, dauguma darbuotojų yra mūsų genties indėnai. Taip pat remiame vietos verslą. Norime, kad visa gentis klestėtų.
– O kur gyvena genties nariai? Užsisakiau kambarį vietiniame motelyje, nes daugiau nieko aplink nebuvo.
Džonas šyptelėjo.
– Artimiausias miestas yra Barnlėjus. Bet tu dėl nieko nesijaudink. Įkurdinsime tave čia, jaukiame kambaryje. Tiesa, visi kambariai jau užsakyti, bet esu tikras, jog registratorei pavyks ką nors rasti.
– Verčiau jau gyvensiu kitur. Kaip minėjau, man svarbu likti nešališkai.
– Nesuprantu, kaip tai susiję. – Džonas dirstelėjo į Konstanciją. – Panašu, jog tu atspari meilikavimui ir komplimentams. Esu tikras, jog esi pernelyg principinga.
– Taip, – greitai nukirto Konstancija. – Niekada niekam neleidžiu manęs paveikti.
– O skaičiai niekada nemeluoja. – Džonas neatitraukdamas akių žvelgė į Konstanciją. Ji taip pat įsistebeilijo į vyrą. Ką šis indėnas sau mano? Kodėl jis taip žiūri?
Galiausiai Konstancija nuleido akis – lyg būtų pralaimėjusi mūšį. Niekis, ji laimės karą. Skaičiai niekada nemeluoja, bet žmonės tai sugeba daryti kuo puikiausiai. Dirbdama teisme, Konstancija įsitikino, jog įmanomos netikėčiausios manipuliacijos. Indėnų reikalų biuras ją pasamdė patikrinti Naujos pradžios sąskaitų. Konstancija čia atvyko įsitikinti, jog kazino pajamas ir išlaidas deklaruoja teisingai ir nesukčiauja.
Mergina pakėlė akis.
– Mano specializacija – skaityti tarp eilučių. Nustebtumėte sužinojęs, kokių purvinų sandorių galima rasti nuodugniau patikrinus metines ataskaitas.
Argi Džonas turi dėl ko nerimauti? Konstancija tik ir laukia tos akimirkos, kai galės palyginti banko duomenis su Naujos pradžios sąskaitomis. Bet ji greitai įsitikins, jog čia nėra jokių slaptų pajamų ir viskas vyksta skaidriai.
– Džiaugiamės, jog esi tokia kruopšti, – pasakė Džonas ir nusišypsojo priversdamas Konstanciją susierzinti. – Esu tikras, jog liksi patenkinta.
Džonas paragino Konstanciją užeiti į vieną kabinetą. Ji skubėjo baimindamasi, jog įkyrusis indėnas ragindamas priglaus delną jai prie juosmens. Kabinetas buvo erdvus, tačiau santūriai įrengtas. Prie stalo stovėjo oda aptrauktas krėslas, iš kitos pusės – dvi prabangios kėdės. Vienintelis sienos papuošalas – didžiulis kalendorius su Naujos pradžios simbolika. Pastarųjų trejų metų finansinės ataskaitos gulėjo ant didžiulio poliruoto medžio stalo. Kampe stovėjo mažas stalelis ir keturios kėdutės. Konstancija suprato, jog tai Džono kabinetas. Staiga vyras atidarė stalčių.
– Čia yra kasdienių išlaidų čekiai. Kiekvieną rytą juos sutvarkau pats.
Džonas priglaudė ranką prie metinių ataskaitų, delnu spausdamas odinį viršelį. Šio vyro delnai buvo tiesiog milžiniški. Konstancija visiškai kitaip įsivaizdavo viešbučio generalinį direktorių. Regis, čia tikrai kažkas įtartino.
– Įsitaisyk, – Džonas paragino Konstanciją sėstis į jo kėdę. Mergina praėjo pro vyrą ir jų kūnai trumpam susilietė. Konstancija net sudrebėjo. Lyg to būtų maža, Džonas prisistūmė kėdę ir atsisėdo visai šalia. Vyras atvertė naujausią sąskaitų knygą, ant kurios viršelio puikavosi ąžuolo formos logotipas.
– Netrukus įsitikinsi, jog mes nejuokaujame.
Be jokios abejonės, keturiasdešimt vienas milijonas dolerių pelno – ne juokas.
– Aš jau peržiūrėjau metines ataskaitas. Kai kuriuos duomenis norėčiau patikrinti nuodugniau.
Džonas iš stalčiaus ištraukė nešiojamąjį kompiuterį ir spustelėjo kelis mygtukus.
– Slaptažodžius keičiame kiekvieną savaitę, bet šiuose dokumentuose rasi viską, ko tau reikia. Duosiu visus slaptažodžius – galėsi patikrinti bet ką.
Konstancija išpūtė akis. Džonas spustelėjo kelis mygtukus ir ekrane pasirodė diagramos.
Be jokios abejonės, duomenys gali būti suklastoti. Tačiau Konstanciją stebino ir dar kai kas – kaip greitai Džonas spaudinėja mygtukus milžiniškais pirštais. Jie tokie dideli, jog vyras galėtų vienu kartu paspausti du mygtukus. Ar Džonas pasikvėpinęs? O gal tik pasitepęs dezodorantu? Konstancijos nosį kuteno gaivus vyriškas aromatas. Džonas buvo labai patrauklus – sėdėdama šalia galėjo tuo įsitikinti.
– Šiuose aplankuose užfiksuoti visi mūsų veiksmai. Jei atsitinka kas nors netikėto, aš viską užrašau.
– Ką turite galvoje? – paklausė Konstancija. Ji džiaugėsi, jog bent trumpam pajėgė atitraukti akis nuo gundančių Džono pirštų.
– Na, pavyzdžiui, jei kuris nors darbuotojas laimi loterijoje. Taip pat klientų ir darbuotojų skundus. Manau, jog reikia kreipti dėmesį į visas smulkmenas. Jei užgriūva didesni rūpesčiai, būni jiems pasiruošęs.
– Taip, sutinku, – tarė Konstancija ir šyptelėjo. Kodėl? Nė pati to nesuprato.
Tai tik profesinis etiketas. Tikrai? Juk ir Džonas nusišypsojo, todėl ji viso labo atsakė tuo pačiu.
Mergina trumpam sustingo. Regis, Džonas pastebėjo, jog ji neatsispyrė jo kerams.
– Kodėl rengiate metines ataskaitas? Juk jos būtinos tik akcinėms bendrovėms, o čia – šeimos verslas.
– Taip, bet aš jaučiu didžiulę atsakomybę prieš savo genties žmones.
Konstancija skaitė, jog nisekotų genties indėnai – artimiausi Džono giminaičiai. Kazino ir viešbutyje stengtasi sukurti autentišką atmosferą ir įdarbinti kuo daugiau indėnų.
– Kiek nisekotų čia gyvena?
– Apie du šimtus. Prieš kelerius metus buvome tik keturiese. Tikiuosi, jog po penkerių metų bendruomenę sudarys keli tūkstančiai žmonių. – Džonas dar kartą valiūkiškai šyptelėjo.
Konstancija pažvelgė į kompiuterio ekraną.
– Tikriausiai nesunku įkalbėti žmones čia atvykti. Juk Naujos pradžios pelnas siekia milijonus dolerių…
Džonas tylėjo. Tada pakėlė akis ir veriamai pažvelgė į merginą.
– Mes nedalijame labdaros. Tiesiog raginame genties žmones atvykti pas mus ir dirbti. Pelnas keliauja į bendruomenės iždą.
– Atleiskite, jei jus įžeidžiau. – Konstancija nurijo seiles. – Nenorėjau. – Ji išraudo. Tik to ir betrūko.
– Neįžeidei. – Šį kartą Džonas nesišypsojo, tačiau žvilgsnis buvo malonus. – Gentis didėtų greičiau, jei tiesiog duotume žmonėms pinigų. Bet aš noriu, kad jie dirbtų.
– Suprantama. – Konstancija mėgino šypsotis, tačiau neatrodė labai užtikrinta. Džonas Ferveteris ją gąsdino. Jis toks… žavus. Konstancija nebuvo pratusi prie vyrų dėmesio. Jos darbe daugelis stipriosios lyties atstovų yra labai uždari ir kiaurą dieną spokso į kompiuterio ekraną. Panašu, jog Džonas Ferveteris taip pat daug laiko praleidžia darbe, tačiau taip pat mėgsta pabūti gryname ore ir pasideginti. Jo oda tokia tamsi…
– Ar