n>
Pirmas skyrius
– Kai kas ruošiasi karštam pasimatymui.
Olivijai Medison buvo sunku tuo pačiu metu vartyti akis ir dažytis blakstienas, bet jai kažkaip pavyko. Šiandien repeticija užtruko ir dabar ji vėlavo. Neturėjo laiko.
– Tai ne pasimatymas.
Jos kambario draugė Anė išsikėtojo skersai lovos ir įdėmiai apžiūrėjo drabužius, kuriuos Olivija buvo išsirinkusi šiam vakarui.
– Hmm… Šilko palaidinė, „gražaus užpakaliuko“ džinsai ir „imk mane“ batai. Susigarbanojai plaukus, daraisi makiažą ir… – Anė nutilo, kad lėtai įkvėptų. – Aš užuodžiu kvepalus. Visi ženklai žada karštą pasimatymą. Ir pats laikas. Buvau pradėjusi baimintis, kad mudviem teks įsigyti porą kačių, bet nuomos sutartis neleidžia laikyti naminių gyvūnų.
– Pirmiausia tai nė viena iš mūsų dar neįžengė į „Damos su kačiukais“ teritoriją. Trečias dešimtmetis skirtas vestuvėms ir kūdikių laukimui. Antra, dar tik vakarienės metas. Verslo vakarienė, jeigu ką.
Anė vis tiek nesijautė įtikinta.
– Su tokiais drabužiais? Tik nereikia. Ar nusiskutai kojas?
Olivija nusiskuto, bet klausimas buvo nei į tvorą, nei į mietą, ir nebuvo susijęs su žmogumi, su kuriuo ji ruošėsi susitikti ir papietauti.
– Dėl Dievo meilės, juk pietausiu su brolio koledžo kambario draugu.
– Ar jis gražus?
Olivija turėjo pripažinti, kad taip. Paieškojo jo internete, kad pažiūrėtų, ar labai pasikeitė per devynerius metus: tikėjosi sužinoti, kad užsiaugino pilvuką arba prapliko, bet dėl šito teko nusivilti. Pastarasis dešimtmetis Evanui Lofordui buvo dėkingas, jis subrendo: lengvi metai pogrindžio žiurkei, – pamanė Olivija. Saulės nubučiuoti plaukai patamsėjo – tikriausiai paplūdimyje stypsojo mažiau, nei buvo pripratęs, o akys tapo švelniai melsvos. Skruostikaulius ir žandikaulių linijas ji puikiai prisiminė, tik neliko dviejų dienų šerelių. Skirtumas tarp berniuko ir vyro buvo didelis ir iš pirmo žvilgsnio stulbino.
Objektyviai vertinant, Evanas Lofordas atrodė karštas. Karštas kaip susimąstęs vyras modelis, reklamuojantis brangius kostiumus blizgiuose žurnaluose.
– Visai nesvarbu. Jis šiknius.
– Vadinasi, jis yra gražus, o tai neteisinga, – atsiduso Anė ir nuvirto ant nugaros. – Kodėl mieli vyrukai negali atrodyti velniškai gražūs? Ar mes per daug norime? – paklausė ji dangaus.
– Visi ženklai nukreipti į „taip“. – Olivija įmetė blakstienų tušą į makiažo krepšelį.
„Šiknius“ – per švelnus žodis apibūdinti Evanui. Jis buvo pasipūtęs, arogantiškas, savimyla žaidėjas. Bet jis sėkmingas, pasipūtęs, arogantiškas, savimyla žaidėjas, ir tai šią akimirką svarbiausia. Olivijai reikėjo susitaikyti ir sutvarkyti visa kita.
– Tai kodėl tu su juo vakarieniausi?
Nes esu priversta parsiduoti, kad mano karjera pasistūmėtų į priekį. Na, tai nevisiška tiesa: niekas Majamio modernaus baleto teatre nesitikėjo, kad Olivija iš tikrųjų miegos su kuo nors dėl pinigų, bet abipusės derybos merginai atrodė pernelyg saldžios.
– Man reikia, kad jis mane paremtų.
Anė suraukė kaktą iš susirūpinimo.
– Tau reikia rėmėjo „Dvylikos žingsnių“ sveikatos programai? Ar tau viskas gerai?
Olivija sukando dantis, kad neišsprūstų atodūsis ir pasipūtėliška šypsena. Spėjimas nebuvo netikėtas, bent jau Anė domėjosi dėl to, kad buvo susirūpinusi. Olivija namus paliko sulaukusi penkiolikos ir kitą dešimtmetį praleido studijuodama ir scenoje išsunkdama save iki paskutinio, kad pasiektų, ką dabar turi – šoktų pripažintoje, prestižinėje baleto trupėje. Todėl visi manė, kad su Olivija kažkas negerai: įnikusi į narkotikus, turi virškinimo sutrikimų ar net visiškai palūžusi psichiškai, tarsi jai netikėtai kelią būtų perbėgusi juoda katė. Olivija vos neprunkštė. Jai tikrai kažkas buvo negerai, tik kol kas aplinkiniai neturėjo oficialios diagnozės.
Ir nors Anę mergina pažinojo tik keletą mėnesių, – savo privatumą išmainė į galimybę gyventi prie Majamio paplūdimių ir naktinio gyvenimo, net ir su nepažįstama kambario drauge, – jiedvi sutarė puikiai.
– Ne tokio rėmėjo. O tokio, kuris tikrai būtų dosnus ir paaukotų pinigų.
Anė atrodė sutrikusi.
– Tu dalyvauji labdaringoje veikloje?
– Tam tikra prasme. Viskam trūksta pinigų, o mene išties jaučiamas nepriteklius, – paaiškino Olivija, maudamasi džinsus.
Anė nusuko akis, kai Olivija rengėsi, bet Olivija seniai nesidrovėjo, nes užkulisiuose visos trupės ir scenos darbininkų akivaizdoje daugybę kartų tekdavo skubiai persirengti.
– Mūsų valstybės skiriamos lėšos buvo nurėžtos, bilietų pardavimas sumažėjo, o korporacijų finansavimas apskritai nėra toks tvirtas kaip anksčiau. Todėl dabar turtingi žmonės gali sau išsirinkti šokėją. Už tai jie gauna visokių lengvatų – bilietų, galimybę patekti į užkulisius, pirmieji užsisako staliukus „En Pointe“ pobūvyje, o daug iššvaistantys, – toliau aiškino Olivija šypsodamasi ir linksmesniu balsu, – galimybę savo šokėją išvysti korporacijos ar asmeniniuose renginiuose.
– Skamba puikiai. – Anė suraukė kaktą. – Bet kažkodėl kelia šiurpą.
– Nekalbėk.
– Ir tau reikia tokio rėmėjo? Maniau, kad esi pasirašiusi sutartį?
Anė, kuri mieste dirbo ispanų kalbos vertėja, dabar kaip tik ėjo į intensyvius meno kursus.
– Esu, bet aš nepigi. MMB teatras turi galimybę sudaryti sutartį su manimi kitam sezonui, bet nėra jokių garantijų, kad jie taip ir padarys, ypač dėl to, kad esu vienintelė be finansavimo, negalinti kompensuoti savo kainos. Parama irgi nieko neužtikrina, tačiau blogiau nebus.
– Suprantu. Vadinasi, viliesi, kad tavo brolio koledžo kambario draugas turės tiek pinigų?
– Žinau, kad turi. Seniai mačiausi su Evanu, bet jiedu su Joriu vis dar artimai bendrauja. – Kodėl, Olivija išties nenutuokė.
Evanui beveik pavyko paversti Jorį identiteto neturinčia savo kopija koledže, ir kai Joris vis tiek liko savimi, Olivija nelabai suprato, ką bendro jie abu galėjo turėti.
– Jis turi pinigų. – Ji susiraukė, pažvelgusi į save veidrodyje, pirštais braukė per savo garbanas ir purškė jas, kad nestyrotų. – Tik turiu sugalvoti, kaip jo paprašyti.
– Kodėl negali tiesiai šviesiai paklausti? Juk reikalas paprastas ir mokesčiai būtų nuskaičiuojami.
– Taip, bet… – Olivija net ir norėdama nežinotų, kaip paaiškinti. Bet ji nenorėjo. – Tai sudėtinga.
– Sudėtinga? – Anė vėl susiraukė, paskui raukšlės dingo, tarsi ji būtų supratusi. – O. Štai kodėl sudėtinga.
– Sakykime, kad man nesudėtinga paklausti, bet sudėtinga turėti noro ir paklausti subtiliai.
– Jeigu aplinkybės bus nepatogios, tai kodėl tau tiesiog nepaėmus ir nepaskambinus broliui? Leisk jam pabūti tarpininku.
– Ne. – Jokiais būdais. Šitos kirminų skardinės Olivija neketino atidaryti.
– Tai gal tavo brolis ar tėvai galėtų tave paremti?
Olivija pažinojo Jorį. Jeigu pasakytų, kad jai reikia paramos ar šiaip pinigų, brolis tikrai atverstų savo čekių knygelę. Jis papasakotų tėčiui ir mamai, ir jie padarytų tą patį. Bet taip nenutiks. Joriui reikia investuoti pinigus į savo verslą, o mama su tėčiu turi taupyti pensijai.
Mama su tėčiu buvo pasiturintys, bet per daugybę metų jie daug paaukojo, palaikydami Olivijos svajonę. Tiesą pasakius, Joris – taip pat. Ji neketina iš jų daugiau imti nė vieno prakeikto skatiko. Nė vieno.
Olivija papurtė galvą.
– Jie gyvena Tampoje, o rėmėjai turi būti vietiniai. – Taip