nepažįstu. – Olivija stabtelėjo segdamasi batų užtrauktuką ir pakėlė į Anę vilties kupinas akis. – O gal tu kojinėje slepi tūkstančius dolerių ir degi noru paremti meną savo bendruomenėje?
Anė papurtė galvą.
– Oi, ne.
– Todėl išeinu vakarieniauti su Evanu. – Mergina paskutinį kartą kritišką žvilgsnį įsmeigė į veidrodį, paskui atsigręžė į Anę. – Kaip atrodau?
– Nuostabiai, kaip įprasta. O aš, kaip visada, tavęs nekenčiu dėl to. Jeigu negalėsi Evano pavergti protingu paaiškinimu, galėsi flirtuodama priversti atsiversti čekių knygelę. – Anė pasirito per lovą ir atsistojo. Įžūliai šypsodamasi pridėjo: – Nelauksiu tavęs.
Olivija visiškai neketino flirtuoti su Evanu. Galės būti mandagi ir draugiška, bet tai tik verslo reikalai. Su juo flirtavo tik vieną kartą, o išmoktos pamokos nepamiršo iki šiol. Tačiau dabar ji buvo vyresnė, protingesnė ir prisiminė tą dieną kaip auklėjamąją patirtį – be jokio skausmo ar gėdos.
Be didelio skausmo ar gėdos.
Restoranas, kuriame Evanas norėjo su ja susitikti buvo tik už šešių daugiabučių nuo namo, kuriame jiedvi su Ane dalijosi butu, ir Olivija nusprendė eiti pėsčiomis. Pagaliau reikės nusipirkti automobilį: išlaidos, nuo kurių jai pavyko išsisukti pastaruosius penkerius metus. Kol kas Majamio viešuoju transportu Olivija galėjo pasiekti bet kurią pageidaujamą vietą, iki kurios negalėdavo nupėdinti.
Nors buvo lapkritis, megztuko nereikėjo. Tačiau Olivija pasiėmė skarą, jeigu kartais oro kondicionierius restorane būtų nustatytas ties „labai šaltas“. Daugybę žiemų praleidusi atšiauresniame klimate, ji džiūgavo sugrįžusi į Floridą, žieminę aprangą išvežė į Tampą, į sandėliuką, kurį ten turėjo. Saulė jau prieš valandą nusileido, bet temperatūra vis dar siekė septyniasdešimt laipsnių1 Farenheito – puikiai tiko pasivaikščiojimui, bet šiluma šiek tiek nervino. Verslininkai jau nukabino Helovino papuošimus ir pakeitė juos įvairiais kalakutais bei Kalėdų Seneliais.
Ji galėtų išties pamilti Majamį. MMB teatras buvo didžiai gerbiamas, savo repertuare siūlė didelę klasikos ir šiuolaikinių spektaklių įvairovę. Gal šis teatras ir ne toks prestižinis kaip Niujorko, bet abipusę naudą teikė žemesnės pragyvenimo kainos ir būsimos galimybės. Olivija vis dar galėjo retkarčiais keliauti kaip kviestinė artistė, jei negalėtų atsikratyti pamišimo dėl kelionių, arba jei planai išsikvėptų, tačiau Majamis buvo puiki vieta.
Ir, šiaip ar taip, jai reikėjo pradėti galvoti apie ateitį. Jeigu viskas klostysis kaip sviestu patepta, ji galės nurimti dar šešeriems ar septyneriems metams iki pasitraukimo, bet jau jautė pastarųjų dviejų dešimtmečių poveikį ir kasmet didėjantį pavojų susižeisti. Olivijai reikėjo susikurti kokį nors pagrindą, o Majamis tam idealiai tiko.
Be to, tik keturios valandos iki namų.
Viskas atrodė puiku. Aprūpinta galėjo toliau dirbti savo darbą, kurį taip sunkiai gavo. Mintis, kad pasiryžo kreiptis į Evaną Lofordą, įrodė, kaip labai troško, kad sutartis kitam sezonui būtų pratęsta. Turės laiko įtvirtinti gerą savo vardą ir pažintis čia, Majamyje, ir atitinkamai padidinti galimybes dėl kitų sezonų.
Tereikėjo ištverti pietus su Evanu ir pirmiausia sulaukti jo patvirtinimo.
Lengviau nebūna, tiesa?
Keista, bet Evanas nedaug klausinėjo, kai ji parašė jam elektroninį laišką – pasisveikino ir paklausė, ar norėtų susitikti. Olivija nusiuntė jam savo telefono numerį, bet jis bendravo elektroniniu paštu, tarėsi dėl vietos ir laiko, rašydamas tik tai, ko būtinai reikėjo susitarimui. Olivija neapsisprendė: gerai tai ar blogai.
Pirmiausia drąsos prireikė – daugiau, nei ji manė prireiksiant tokiam paprastam reikalui – jam parašyti, bet Evanas taip greitai sutiko, kad ji teturėjo dvi paras pamąstyti, kaip sutvarkyti šį reikalą.
Evanas su Joriu buvo draugai, kone broliai. Nors jai pačiai neteko matyti, Olivija žinojo, kad Evanas myli jos tėvus ir yra praleidęs daug savaitgalių bei švenčių jų, o ne savo tėvų namuose. Jos tėvai jį mylėjo. Bet tai neturėjo nieko bendro su ja, ir ji negalėjo pasitikėti tėvų geranoriškumu ar Jorio draugiškumu, tarsi kokiu skolos lapeliu, žadančiu jai grąžinti pinigus.
Bet jie net nebuvo draugai. Tik du žmonės Jorio gyvenime, šiek tiek vienas kitą pažįstantys.
Na, gerai, jie buvo pažįstami. Olivija tiesiog nežinojo, kuriai santykių hierarchijos vietai priskirti brolio kambario draugą, nes jis buvo ir tas vyrukas, su kuriuo prarado nekaltybę, nors patyrė daugiau nei vienos nakties nuotykį.
Ak.
Kol jautėsi įskaudinta ir išnaudota, gyvenimas guodė, kad ta patirtis tikriausiai nebuvo tokia jau tragiška. Ir, tiesą sakant, Evanas tikriausiai apsaugojo Oliviją nuo panašios klaidos vėliau, kai ji buvo viena, apsupta svetimų žmonių ir dar labiau pažeidžiama. Naivumas buvo pavojingas.
Išties trikdė faktas, kad Evanas tiksliai žinojo, į ką vėlėsi. Po paraliais, jis įtraukė Jorį į gundantį vyno pasaulį, pilną moterų ir dainų, ir visiškai užvaldantį. Bet būdama arogantiška, kokios gali būti tik paauglės, Olivija tikėjo, kad ji kitokia. Ypatinga.
Paskatinta Evano žavesio, puikios išvaizdos ir geidulingumo, Olivija leidosi nesunkiai užvaldoma arogancijos, užgožusios viską, ką suvokė protu.
Racionali, protaujanti jos smegenų dalis. Ta pati dalis nudegimą pavertė nauda, leido jai susitelkti į treniruotes, o ne į trumpalaikius beprotiškus santykius, kurie galėjo visai sugadinti gyvenimą. Todėl viskas buvo gerai.
Vakarėliai, vaikinai… Galų gale visi panašūs malonumai, kuriuos, ji buvo įsitikinusi, turėjo paaukoti dėl karjeros, neatrodė jau tokia didelė auka. Ar bent jau ne tokia skaudi auka.
Aštuoniolikmetė Olivijos širdyje tebejautė pagiežą, bet ji privalėjo tą jausmą saugiai paslėpti.
Net jei Evaną graužė sąžinė dėl apgailėtino nuotykio, Olivija nebuvo įsitikinusi, kad galėtų ar norėtų pasinaudoti jo jausmais. Ji atrodė kvaila ir juokinga, ir beviltiškai naivi, ir dar – graži ir gebanti meistriškai manipuliuoti.
Ne. Tas trumpas klystkelių savaitgalis turėjo būti pamirštas.
Ji suaugo, jis – irgi. Tai tik verslo susitarimas, nors ir pablizgintas asmeninio žavesio. Bet nebuvo jokio nusikaltimo, jei norėjo pabendrauti su tais, kuriuos pažinojo asmeniškai arba ne.
Būk draugiška. Būk dalykiška. Evanas yra pasiturintis verslininkas. Anot Jorio, Evano reklamos agentūros veikla sparčiai augo, tad jis turėtų suprasti profesionalų bandymą užmegzti ryšius. Nebuvo reikalo iškart pulti prie klausimo, trumpas, malonus pokalbis visada praverčia. Olivija iš anksto pristatys finansavimo temą, ir jis turės marias laiko išsiklausinėti, o ji – marias laiko jį įtikinti. Jeigu viskas klostysis sklandžiai, ji šįvakar išeis su jo pažadu, o baleto teatro vadybininkas jau rytoj per užsiėmimą sulauks gerų naujienų.
Jeigu viskas klostysis sklandžiai.
Kitaip negalėjo būti.
– Labas vakaras, pone Lofordai.
„Turmaline“ kamerdineris atlapojo Evanui duris ir pasveikino jį su šypsena. „Turmalinas“ buvo vieta, į kurią Evanas eidavo, kad smagiai praleistų laiką su klientais: pakankamai šiuolaikiška, galėjai jausti mados kryptį, nebūdamas stileiva, muzika tokio garsumo, kad galėjai klausytis ir šnekučiuotis, nepertraukdamas pokalbio, ir, svarbiausia, geras maistas bei darbuotojai, kurie puikiai pažinojo jį ir vertino jo įprotį palikti arbatpinigių.
– Labas vakaras, Brajanai.
– Skanaus.
– Ačiū.
Banalus,