elgėsi storžieviškai, manęs tai nedomina. Ačiū, kad neišsidavei.
Dela nusijuokė.
– Ji tikriausiai nė akimirkai nepatikėjo, kad esame kartu.
– Kodėl?
Ji nustebusi pažiūrėjo į Geibą. Jis nejuokavo. Šis neįtikėtinai gundantis vyras neturėjo supratimo, kodėl tokia pati moteris galėtų nepatikėti, kad jiedu pora.
– Ar pastaruoju metu žiūrėjai į veidrodį? – juokdamasi paklausė Dela.
Įsmeigęs į ją akis, jis papurtė galvą.
– O tu? – pasiteiravo jis tokiu pačiu tonu.
Apstulbinta ji nieko neatsakė.
– Tęskime sąmokslą toliau, gerai? – paklausė jis, pajudindamas antakius, ir nusišypsojo taip, kad Dela negalėjo atsispirti.
Pati troško pažaisti.
– Kodėl gi ne. Jis pasilenkė arčiau.
– Tai mūsų slaptas projektas. Darysi viską, ko paprašysiu, – šelmiškai paerzino jis.
Dela vos nesukikeno.
– Bet nieko, kas užtrauktų man draudimą skraidyti.
– Tuomet lieka daug kitokių galimybių, – tarė jis ir, nors Dela žinojo, kad tik flirtuoja ir juokauja, jo žvilgsnis ją pribloškė. Tarsi jam tai patiktų tiek pat kiek ir jai.
– Susitikinėjame tik tris savaites. Daugiausia laiko buvau išvykusi. Net nežinau, ar jau mylėjomės.
Geibas sukrizeno ir palinko artyn.
– Mieloji, mylėjomės jau pirmąją naktį ir beveik kasnakt paskui. Tiesiog negalime atitraukti vienas nuo kito rankų. Tai buvo nuostabiausias seksas tavo gyvenime, – tarė rydamas ją akimis.
Delos pulsas pagreitėjo.
– Tau netrūksta pasitikėjimo savimi. O aš, pasirodo, esu gana laisvo elgesio.
– Matai, mes tarsi kirvis ir kotas, – linktelėjo jis ir vėl ją prajuokino.
Nesumodama, ką pasakyti, ėmė rankinėje ieškoti kortų kaladės, kurią visada nešiodavosi su savimi.
– Žaidi kortomis? – paklausė ji.
– Kokį žaidimą?
– Pasiansą.
– Gal verčiau pokerį? Jei mėgsti lošti, gali būti gana įdomu.
– Jokių lošimų man, – Dela papurtė galvą.
– Priklausomybė? – rimtai paklausė Geibas.
– Ne, tiesiog man labai gerai sekasi, – ji pažvelgė į vyrą iš po blakstienų, tikėdamasi, kad jis patikėjo. – Visada laimiu.
Vienas jo antakis pakilo.
– Daug pokerio vakarėlių universitete?
– Kažkas panašaus.
Tiesa ta, kad ji laimėdavo, skaičiuodama kortas ir mintyse apskaičiuodama atliekamas neporines. Kartą kazino jai tai vos nesukėlė didelių nemalonumų.
– Dabar man tikrai smalsu. Žaiskime be statymų, bet pažiūrėkime, ar iš tiesų esi tokia gera, kaip sakai.
Dela nusišypsojusi išsitraukė kortas ir gana profesionaliai jas išmaišė, kas sukėlė dar vieną susižavėjusį seksualaus kaimyno žvilgsnį.
– Nesakyk, kad neperspėjau.
Jam galas.
Dela per skrydį laimėjo daugumą lošimų, bet žavėjosi Geibo atkaklumu. Taip pat patiko, kad jo neerzino pralaimėjimai. Atrodė, kad jam tikrai linksma su ja, ne kaip kitiems vyrams, su kuriais ji žaidė kortomis. Jiems nepatiko laiminti moteris.
Jei jie būtų statę, Geibo kišenėse jau švilptų vėjai.
Bet jam pavyko kelis kartus laimėti. Jis buvo protingas žaidėjas ir, nors neskaičiavo kortų, buvo įžvalgus stebėtojas ir puikiai tramdė emocijas.
Jis kaip tik laimėjo žaidimą, kai kapitonas pranešė apie artėjantį nusileidimą, ir plačiai nusišypsojo.
– Gaila, kad nežaidėme iš bučinio.
– Aš… – sumurmėjo ji ir vos neišmetė kortų, kišdama jas į dėžutę.
Geibas jas pagavo, perbraukdamas per jos ranką.
Lėktuvui pradėjus tūpti, Dela sulaikė kvėpavimą. Geibas nepaleido jos rankos ir drąsinančiai ją suspaudė.
Jei ji ir žus skrisdama, tai buvo tinkamas būdas. Bet Dela tikėjosi, kad galbūt Geibas norės ją pamatyti lėktuvui nusileidus. Gal ji galėtų pakviesti jį vakarienės? Arba ko išgerti? Ar Geibas pagalvotų, kad ji tikisi ko nors daugiau?
Ar ji tikėjosi?
Dela buvo taip susimąsčiusi, kad net nepastebėjo, jog jie jau riedėjo nusileidimo taku, paskui pasuko prie vartų. Ji nurijo seiles – metas. Dabar arba niekada.
Ką blogiausio jis galėtų atsakyti? Ne? Juk akivaizdžiai su ja flirtavo, tad galimybė buvo.
Bet kai ji galiausiai įkvėpė, Geibas paleido jos ranką ir mikliai atsistojo, nes žmonės ruošėsi išlipti iš lėktuvo. Jis atsitraukė, pamodamas jai eiti priešais jį.
– Pirma damos.
Už nugaros Dela jautė tvirtą jo kūną, lengvai spaudžiantį ją, kol ji ištiesė rankas ir pasiėmė krepšį, jo priekis trynėsi į jos nugarą, ypač kol jis siekė savo krepšio, palinkęs virš jos.
Paklausk jo. Dabar.
Tada jie ėmė judėti pirmyn iš lėktuvo, per tiltelį, stumiami aplinkinių žmonių, skubančių išlipti.
Kai Dela atsisuko, Geibas susirūpinęs žiūrėjo į laikrodį, jo veidas atrodė nutolęs.
– Geibai, aš…
– Dela, buvo labai malonu su tavimi susipažinti. Ačiū už kompaniją ir kortas, – paskubomis išbėrė jis, akivaizdžiai išsiblaškęs. – Atleisk, turiu bėgti. – Jis nusišypsojo ir nusisukęs į priešingą pusę nužingsniavo.
Dela pamojo, bet jis nebematė.
Ji sumirksėjo ir nuėjo degančiais skruostais, nusivylusi ir susigėdusi. Staiga mintimis sugrįžo į vidurinę mokyklą, kai buvo jaunesnė už daugelį klasės vaikų, įsimylėjusi patrauklų berniuką, kuris nusijuokė, jai pamojavus ir pasisveikinus, ir praėjo pro šalį. Tada, kaip ir dabar, jai atrodė, kad visi matė, kaip ji apsikvailino, nors tai nebuvo tiesa.
Mokykloje berniukai dažnai su ja flirtuodavo, kad ji pagelbėtų jiems mokytis matematikos, bet niekada nekviesdavo į šokius ir vakarėlius. Ji žinojo, kodėl. Jie bent jau kalbėdavo su ja, kai ji padėdavo jiems mokytis. Tėvai ją nuolat įspėdavo šalintis žmonių, sakydami, kad jie visada ją išnaudos. Kad negalima būti patikliai naivuolei. Kad turi domėtis rimtesniais dalykais nei valarėliai ir berniukai.
Jų patarimai dažniausiai pasitvirtindavo. Geibas tiesiog norėjo, kad skrydis neprailgtų, nieko daugiau. Ji neturėjo tame įžvelgti nieko rimto.
Nurijusi kartėlį, Dela pamėgino nukreipti mintis į darbą ir įvažiavo į miestą, kaip visada, viena.
Gabrielis Rosas (toks buvo vardas, kurį jis šiuo metu naudojo) nuvažiavo į viešbutį, vis dar galvodamas apie moterį lėktuve. Prisiminęs ją, nusišypsojo, bet tuojau pat užgniaužė šypseną. Tai buvo darbas. Ji buvo jo darbas.
Vis dėlto jis – žmogus. Vyras. Sėdėdamas lėktuve šalia Delos, ne kartą užsisvajojo, kaip lengva būtų ją pakelti ir padaryti jai daugybę jaudinančių dalykų – ji buvo tokia smulkutė. Jei išleistų jos standžiai į kuodą