Širdies paslaptys. Marguerite Kaye

labai neįprasta turėti tokį prancūziško stiliaus sodą šalia tipiško angliško dvaro, tiesa?

      – Jis pradėtas kurti maždaug prieš du šimtus metų, – atsakė Džekas Tresteinas. – Kai gerai pagalvoji, turbūt pradžioje jį projektavo vienas jūsų tautietis. Norėdama įvertinti simetriją ir dydį apžiūrėkite jį iš viršutinio namo aukšto, ypač jei ketinate piešti jo panoramą.

      – Žinoma, – atsakė Selestė, – dar galvoju apie vaizdą nuo ežero pusės, pro sodą, o dvaras antrame plane.

      – Kai mano motina buvo gyva, šiuo metų laiku linijos buvo lyg spalvų pliūpsnis. Ir gėlynas toks pat. Štai čia ėjo levandų eilė. Kartą keliavau po Provansą, kai buvo imamas levandų derlius. Kvapas mane nukėlė tiesiai į vaikystę, kai čia pradingdavome su Čarliu, žaisdavome slėpynių šiame sode. Dabar sodas jau nebeatrodo taip gerai kaip kadaise.

      – Ar ilgai tarnavote armijoje, mesjė Džekai?

      – Trylika metų. Tėvas nupirko man vietą, kai buvau šešiolikos. Kodėl klausiate?

      Selestė gūžtelėjo apsimesdama abejinga, nors taip nė iš tolo nesijautė.

      – Ar buvote priverstas palikti armiją dėl sužeidimo? Ar dėl to, kad nebeliko priešų, su kuriais galėtumėte kovoti?

      – Nebuvau priverstas išeiti. Atsistatydinau iš tarnybos.

      Jis atsakė trumpai – akivaizdu, kad prie šio klausimo nebegrįš. Tokiu pat tonu kalbėjo su ledi Eleonora per pusryčius. Trylika metų, apie kuriuos negalima kalbėti, ilgas laiko tarpas bet kurio žmogaus gyvenime. Tačiau ledi Eleonora ir pati nekalba net apie trumpesnį laikotarpį. Selestė linksmai nusišypsojo.

      – Tada pakalbėkime apie mano kuklią tarnybą, kuri dar tik prasideda.

      Džekui gana gerai pavyko užmaskuoti palengvėjimą, bet ji vis tiek pastebėjo. Einant kitu taku Selestė čiauškėjo apie kitus sodus, kuriuos tapė, kitus prancūziškus sodus, kuriuos piešė, bet jautė, kad Džekas ją stebi taip pat paslapčia, kaip ji stebėjo jį. Sutrikusi ir išsiblaškiusi dėl savo pačios susidomėjimo, pati nežinodama, ar jaustis pamalonintai, ar susirūpinti dėl jo dėmesio, mergina nusprendė, kad verčiau šiuo metu susikaups darbui, todėl išsiėmė eskizų albumą.

      Prancūzišką sodą į dvi dalis skyrė ilgas žvirgždu nupiltas takas ežero link. Iš abiejų pusių įvairiausiomis linijomis vingiavo kukmedžių gyvatvorės. Nors jos buvo neapkarpytos, vis tiek galėjai įžiūrėti povus, liūtą, karūną ir tarsi kelias šachmatų figūras, kartu ir tradicinius kūgius, kvadratus ir cilindrus. Bugieniai juosė pieveles ir peraugusias lysves, nusidriekusias kukmedžių pavėsyje. Jau nebeapsimesdama susidomėjusi, Selestė nupiešė keletą eskizų.

      Po kiek laiko Selestė pažvelgė ir nusišypsojo ją stebinčiam nepaprastai susidomėjusiam Džekui, ir pakėlė paskutinį eskizą, kad jis galėtų geriau apžiūrėti.

      – Prancūzijoje, – tarė, – šitokį sodą vertintų ir atkurtų, o ne iškirstų, kad būtų vietos… Kaip ten jį vadina ledi Eleonora?

      – Trupučiui natūralumo, – padėjo Džekas, – kad ir ką tai reikštų. Eleonora juo bjaurisi, bet turiu prisipažinti, kad sodas gerokai niūresnis, nei prisimenu.

      – Šiek tiek padirbėjus, jis būtų nuostabus.

      – Jūsų eskize toks ir atrodo. Galbūt derėtų tomis mintimis pasidalyti su Eleonora?

      – Ak, ne, būtų įžūlu. Čia jos sodas, ne mano.

      Džekas nusivedė ją į jaukų pavėsį, kur po apkarpytu arkos formos kukmedžiu buvo pastatytas akmeninis suolas. Jis atėjo čia be švarko, atsiraitojo rankoves. Kontrastas tarp blyškios dešinės ir įdegusios kairės rankos buvo ryškus. Skyrėsi ne tik spalva, bet ir raumenys.

      – Lūžis turėjo būti labai sunkus, jei teko laikyti įtvare taip ilgai.

      Pati nejausdama Selestė ištiesė ranką jo paliesti. Tuojau susizgribusi atsitraukė.

      – Kodėl likote paežerėje šį rytą? – paklausė Džekas. – Sutikite, kad derėjo pasitraukti, kai mane pamatėte. Kas privertė pasilikti?

      Suolelis buvo mažas. Odinėmis kelnėmis aptempta šlaunis prisiglaudė prie jos, taip pat ir jo kelis, nes vyras pasisuko pažiūrėti į Selestę.

      – Aš dailininkė, – keistu balsu atsakė Selestė. – O jūs – įdomus objektas.

      – Nupiešėte mane?

      Jis uždėjo delną jai ant rankų, sunertų skraite. Merginos širdis ėmė smarkiai plakti.

      – Nebuvo laiko.

      – Vis dėlto tvirtinate, kad stebėjote mane grynai dailininkės akimis?