jo neišgąsdins. Tiesą sakant, Delui buvo netgi gaila tarno.
– Labas rytas, Diksonai, – maloniai pasisveikino jis. – Ar palydėsi mane iki valgomojo?
Diksonas malė lūpomis, tarsi svarstydamas, atsakyti ar ne.
Tą pačią akimirką vestibiulyje pasirodė kitas liokajus.
– O! – šūktelėjo jis, tarytum Delas būtų jį nustebinęs, tačiau pasakė Diksonui, o ne Delui: – Ledi Tinmor kviečia lordą Penfordą į rytmetinį kambarį.
Delas nesuteikė Diksonui progos atsakyti.
– Palydėk mane. – Jis mandagiai linktelėjo vyresniajam liokajui ir nuėjo kitam tarnui iš paskos.
Įėjus į valgomąjį, atėjo eilė nustebti jam pačiam: Lorenos seserys su vyrais jau buvo atvažiavę iš Samerfildų dvaro. Tiesiog nesitikėjo išvysti juos taip anksti.
– Delai! – Rosas pakilo nuo kėdės ir perėjęs kambarį paspaudė bičiuliui ranką. – Kaip laikaisi?
– Ganėtinai neblogai, – patraukė pečiais Delas ir pažvelgė į Loreną. – Kambarys buvo patogus, ačiū.
Su paprasta juoda suknele ji atrodė išblyškusi, bet daili. Juoda jai ne itin tiko.
– Bijau, kad ūkvedė parinko tau kambarį tolimajame namo gale. Už tai atsiprašau.
Delas priverstinai šyptelėjo puse lūpų.
– Prireikė vos ketvirčio valandos rasti kelią į vestibiulį. Nieko tokio.
– Liepiau tavo kamerdineriui įdėti švarius baltinius ir kaklaskarę. Taip pat ir skustuvą, – parodė ranka jam į veidą Rosas.
Delas pasitrynė dygų smakrą.
– Atleiskite dėl tokios išvaizdos, damos. Eisiu susitvarkyti. – Jis pasisuko į Rosą. – Kur mano daiktai?
– Palikome pas vyresnįjį liokajų, – paaiškino Glenvilis. – Ar nesutikai jo vestibiulyje?
– Mačiau, bet jis nebuvo nusiteikęs paslaugiai.
– Labai atsiprašau! – susijaudino Lorena. – Diksonas labai nemandagiai elgiasi.
– Jis kaltina mane. – Delas pasisuko į duris. – Netrukus grįšiu.
Lorena pakilo nuo kėdės ir nusiskubino prie jo.
– Prašau pasilikti, Delai. Tavo išvaizda visai nesvarbi. Ko nors užvalgyk.
Du tarnai ant bufeto dėliojo lėkštes su valgiu.
Delas papurtė galvą.
– Geriau pirma apsitvarkysiu. Juk nežinome, kada pasirodys magistratas, o aš norėčiau atrodyti padoriai.
Delas grįžo į vestibiulį ir prirėmė prie sienos Diksoną.
– Kur markizo man atvežti švarūs drabužiai? – jo balsas nebebuvo malonus.
Diksonas akimirkai pranyko už durų ir be žodžių ištiesė Delui lagaminėlį.
Delas grįžo į kambarį, kuriame nakvojo. Ačiū Dievui, kambarinės, kurios ruošė kambarį, buvo atnešusios muilo ir rankšluosčių.
Jis nusivilko švarką, liemenę ir baltinius, išsimuilino veidą. Paprastai jį nuskusdavo kamerdineris, tačiau per karą, kai mieliau rengdavosi ir tvarkydavosi pats, Delas įgudo nusiskusti be kito žmogaus pagalbos.
Nusiskutęs apsivilko švarius baltinius ir pasirišo kaklaskarę. Su liemene ir švarku bent jau atrodė kaip džentelmenas. Čia magistratas neturės ko jam prikišti.
Dėl magistrato pasirodymo Delas neapsiriko. Vos baigus pusryčiauti buvo pranešta, kad magistratas atvyko ir pageidauja susitikti su juo ir Lorena.
– Ar nori, kad eičiau kartu? – paklausė Rosas, siūlydamas palaikymą.
– Manau, bus geriausia, jei susitiksiu su magistratu vienas.
Roso antakiai pakilo aukštyn.
– Ir nerodysi, kas tave palaiko?
– Nepadariau nieko smerktino. – Išskyrus galbūt tai, kad galvojo galėsiąs pakeisti Tinmoro klaidingus įsitikinimus. – Nenoriu pasirodyti reikalingas būsimojo Kesingtono kunigaikščio paramos.
Rosas pasisuko į Loreną.
– O tu? Gal nori, kad kuris nors iš mūsų arba mes visi eitume kartu?
– Aš noriu būti su tavimi, – prakalbo Džena.
Lorena metė žvilgsnį Delo pusėn.
– Ir aš susitiksiu su juo viena. Paskui prisijungsime prie jūsų.
Džena lyg ir ruošėsi ginčytis, bet vyras raminamai uždėjo delną jai ant rankos.
– Aš būtinai pasikalbėsiu su juo prieš jam išeinant, Delai.
Delas žinojo, kad neverta prieštarauti, kai Rosas kalba tokiu tonu.
– Kaip pageidauji.
Jei pasiseks, viskas išsispręs anksčiau.
Eidamas iš kambario, Delas prakalbo Lorenai:
– Pasiūlyčiau parankę, bet bijau, kad tarnai gali neteisingai suprasti mano mandagumą.
Ji linktelėjo.
Pagaliau Delas gavo progą pasikalbėti su ja vienas.
– Kaip jautiesi, Lorena?
– Gerai, – atsakė ji ir nusuko akis. – Nežinau, ar tikrai gerai. Tikriausiai jaučiuosi pritrenkta. Iš tiesų išvis mažai ką jaučiu.
Jis žinojo, kad tai geriau negu kančia.
– Baiminuosi to pokalbio, – sumurmėjo ji.
Savaime suprantama. Pasakodama vėl viską prisimins.
– Kalbėk visiškai atvirai, – patarė Delas. – Tai vienintelė išeitis.
Prie durų laukė Diksonas. Nužvelgęs juodu patenkintu žvilgsniu, nuo kurio Delui sukilo pasipiktinimas, jis vaidino idealų liokajų: atvėrė jiems duris ir įžengęs pirmas pranešė, kas atėjo.
Diksonas pokalbiui parinko ne prabangiąją svetainę su dievų ir deivių freskomis, kurioje Delas su Rosu kadaise buvo priimti audiencijos. Tai buvo viena iš mažesniųjų svetainių pirmame namo aukšte. Įėjęs vidun, Delas iškart suprato, kas lėmė tokį liokajaus sprendimą. Medžiu kaltos sienos buvo ištisai nukabinėtos šeimos portretais, kurie įeinantiesiems priminė, jog juos stebi ištisos Tinmorų kartos.
Lorena kluptelėjo.
Kambaryje laukė du vyrai. Vienas malonios išvaizdos kiek patukęs vyriškis šeštoje dešimtyje sėdėjo už rašomojo stalo, priešais pasidėjęs popieriaus, plunksnakotį ir rašalinę. Kitas, aukštesnis ir liesesnis, tamsiomis vertinančiomis akimis, stovėjo šalia.
– Ledi Tinmor ir lordas Perfordas, – su paniekos gaidele balse paskelbė Diksonas.
Sėdėjusysis pakilo nuo stalo ir priėjo pasisveikinti.
– Užeikite, užeikite, – paragino, it kviestų arbatos.
Lorena priėjo prie vyro.
– Skvaire Hedžesai, ar mane prisimenate? Buvau Lorena Samerfild, dabar ledi Tinmor. Jūs dažnai lankydavotės mano tėvo namuose.
– Ak, taip, iš tiesų jus prisimenu, – su malonia šypsena atsakė šis. – Bet kai paskutinįkart jus mačiau, dar ryšėjote prijuostėlę. Mudu su jūsų tėvu išties buvome neperskiriami draugai… daugelį metų, kol jis… na, bet tai nesvarbu. Išgyvenau jo netekęs. – Skvairas susitvardė, jo veidas surimtėjo. – Leiskite pareikšti jums užuojautą. Dėl vyro netekties, turiu galvoje,