paryškinančiais Levi’s.
Tie patys nutrinti džinsai apgaubė ir raumeningą užpakaliuką. Viršun pasikėlę marškiniai atidengė lopinėlį įdegusios, suprakaitavusios odos. Buvo matyti, kaip juda galingi nugaros raumenys. Visa kita taip pat buvo neblogai – figūrą išryškinantys žydri marškinėliai stambiomis raidėmis kvietė išgraužti.
Jis gerokai išgąsdino, bet Nikolė išsišiepė. Toks buvo ir jos mėgstamas posakis.
– Em… atsiprašau.
Jo rankos, iškeltos virš galvos, nepaleido keisto aparato, mirksinčio raudonomis švieselėmis. Tiesą sakant, jis tik atsiduso.
– Būk gerutė, – tarė kimiu, žemu kaip nuodėmė balsu, bet šį kartą be jokio akcento, – ir paduok man užrašus.
Nikolė, vis dar užėmusi gynybinę poziciją, ištempė kaklą ir prie jo klubo pamatė mažytę užrašų knygutę. Atrodė, lyg ją dažnai nerūpestingai grūstų ir trauktų iš kišenės.
Pasirodo, ji dvejojo per ilgai, nes vyras pasikėlė ant alkūnių ir apsisuko. Juodi it varno plaukai nukirpti taip trumpai, kad styrojo stati. Akys neįtikėtinai žydros. It krištolas.
Vaikinas žvilgtelėjo į ją, vis dar iškėlusią kumščius, sulenkusią kojas per kelius, atsikvėpė ir pasitrynė smakrą.
– Mušimės dėl užrašų knygutės?
Nikolė nuleido rankas ir, neatitraukdama akių nuo gražiausio nepažįstamojo, kokį jai teko matyti, pasilenkė pasiimti savo pusryčių.
– Kas tu ir ko keikies prie mano durų?
– Tai girdėjai? – plačiai išsišiepė. – Nesitikiu, kad išsaugosi paslaptyje tai, ką girdėjai. Savininkė labai aiškiai prašė nesikeikti prie durų.
Hmm. Turint galvoje, kaip Teilorė mėgo dirbti atsigulus ir koks seksualus šis vaikinas, keista, kad draugė neužrakino jo savo miegamajame.
Tuomet vyras vienu grakščiu judesiu atsistojo, dar kartą ją nustebindamas. Nikolės ūgis vos siekė vidutinį, o štai jo kaip granitas tvirto kūno buvo daugiau nei šešios pėdos.
Tai reiškė, kad jei gerai ištemptų kaklą, jos galva vos siektų plačius jo pečius. Dėl tokio ūgių skirtumo ir keistos traukos jai norėjosi gintis. O gintis Nikolė nemėgo, nes tuomet paprastai imdavo pulti. Ji žengė žingsnį atatupsta, stengdamasi laikyti pusiausvyrą, vėl pasirengusi viskam.
– Jei būčiau girdėjęs, kad ateini, nebūčiau taip kalbėjęs, – tarė truputį susigėdęs ir pakreipęs galvą pasikasė smakrą, kuris, sprendžiant iš tamsaus šešėlio, buvo kelias dienas neskustas. – Matau, išgąsdinau.
Nikolė prisimerkė. Taip, akcentas dingo, bet dabar jis šnekėjo dar keisčiau, lyg kažką slėptų.
Ji puikiai žinojo, ką reiškia turėti paslapčių, bet nemėgo, kai taip elgdavosi kiti.
– Prašau man atsakyti.
Jai kaltinamai pirštu bedus jam į plačią krūtinę, vaikinas pasiduodamas iškėlė rankas.
– Prašau nešauti. Aš tik architektas. Tajus Patrikas Ogreidis jūsų paslaugoms.
– Tai tu… architektas.
– Taip, dirbu šiame pastate. Jis bus renovuotas.
Ir tarsi norėdamas įrodyti, kad yra nepavojingas (nepavojingas, cha!), pasirėmė į sieną ir nutaisė tokią gundančią šypsenėlę, kad nugara perbėgo šiurpuliukai.
– Prieš pradedant darbus reikia architekto. Pasirodo, šis statinys – istorinis paminklas, kuriam būtina restauracija.
Jos namas stovėjo vidury elegantiško rajono, kur gyveno turtuoliai, o kiti slampinėdavo tokiais apsimetinėdami, tad Nikolė nusprendė, kad tai visai tikėtina. Ypač, kai šis pastatas darė gėdą visam kvartalui.
Teilorė savaičių savaites vedžiojosi įvairiausius žinovus, nekantraudama pradėti renovacijos darbus.
– Rengi sąmatą savininkei? Suzanai? – paklausė įdėmiai jį stebėdama.
Dabar jis nusišypsojo. Lūpos išsilenkė iš lėto ir užtikrintai.
– Ne, ne Suzanai, o Teilorei. Geras mėginimas, bet tau dar reikia paaugti, mieloji.
Paaugti? Jis vadina ją neūžauga? Tuoj parodys jam neūžaugą.
Išvydęs primerktas jos akis, vaikinas kilstelėjo juodą it anglis antakį ir nepaisydamas jos ūmaus temperamento netgi išdrįso šyptelėti.
– Dar norėsi pamatyti mano asmens dokumentą ar iškart pavaišinsi tuo puikiai kvepiančiu meksikietišku paplotėliu?
– Kur dingo tavo akcentas?
Jo veidas staiga tapo akmeninis.
– Koks akcentas?
– Ką tik šnekėjai airišku akcentu. Imigrantas?
– Taip, ką tik atplaukiau laivu iš Australijos, – plačiai išsišiepė, – o gal… – per akimirką nutaisė austrišką akcentą, – o gal ir dar kito žemyno.
Gudrutis.
– Labai vėlus metas skaičiuoti sąmatą.
– Norėjai pasakyti, kad ankstus?
Gal. Nikolė jau nebesusigaudė, kada grįžta ir kada išeina.
– Nesvarbu. Kodėl tu čia?
– Esu užimtas žmogus, mieloji, bet dabar taip susipainiojau, kad pamiršau, kuo tu vardu.
Nikolė sukryžiavo rankas ant krūtinės.
– Tikrai ne mieloji.
Jis vėl šyptelėjo. Reikia pripažinti, nuo to šypsnio sulinko kojos.
– Ar man teks spėlioti?
– Gydytoja Man, – išspaudė su pagieža. – Dabar, jei esi nieko prieš, manęs laukia paplotėliai.
Ir pasimatymas su lova, į kurį pakviesta ji viena.
Nikolė pati nesuprato, iš kur tokios mintys. Ji visada miegodavo viena.
Visada.
Valandėlę jie stebeilijosi vienas į kitą. Tajus vėl nutaisė gudrią šypsenėlę. Kažkodėl Nikolė sukando dantis.
– Ką? Pasišaipysi, kad esu per jauna būti gydytoja? Nuolat girdžiu juokelius, kokia aš maža mergaitė, bet pirmyn, skelk.
Jis iš lėto nužvelgė ją nuo galvos iki kojų, tuomet pamažu aukštyn, stabtelėdamas ties taškais, tiesiogiai sujungtais su kirkšnimis, kur dabar jautė jai visai nepatinkantį jaudulį.
– Man atrodai labai moteriška.
Oi, ji pernelyg pavargusi tokioms nesąmonėms. Nikolė prasibruko pro jį ir sustojusi prie durų ėmė tapšnoti savo kišenes, ieškodama raktų. Amžinai pamiršdavo, kur juos įsimetė.
– Bėda?
Nekreipdama į jį dėmesio, Nikolė paėmė užkandžių maišelį į kitą ranką ir laisvąja apčiupinėjo užpakalines kišenes. Nieko. Tas ir negerai su kareiviškomis kelnėmis. Patogios? Taip. Praktiškos? Ne, nes viskas dingsta milijone kišenių.
– Gydytoja Man… – pasigirdo toks kimus ir gundantis balsas, kad ji net užsimerkė.
– Prašyčiau, – burbtelėjo stengdamasi tvardytis, – eik sau.
Jei nepavalgys ir neatsiguls į lovą dabar pat, tiesiog užmigs čia.
Galima ir taip. Nekart snaudė stovėdama, kai studijavo, per ilgus rezidentūros metus…
Garsus spragtelėjimas. Nikolė nustebusi sumirkčiojo. Jos durys…