Kylantis karštis. Regina Kyle

vakarėlis, – pasigirdo Devinės balsas.

      Aivė atsisuko pasižiūrėti ir pamatė žingsniuojant tris figūras – Devinę su padėklu, Geibą ir dar kažką.

      – Tik pažiūrėkit, ką velnias atnešė, – Geibas mostelėjo į paslaptingą siluetą, kurio bruožai, jiems artėjant, darėsi vis aiškesni.

      – Ar yra vietos dar vienam? – Keidas iškėlė dvi pakuotes tamsaus šokoladinio alaus. – Atnešiau gėrimų.

      Keidas gurkštelėjo alaus ir atsilošė vienoje medinių kėdžių, išrikiuotų aplink laužą. Holė grįžo vidun padėti vyrui migdyti dukrą, o po poros minučių, pasiteisinusi nuovargiu, jai įkandin nusekė ir Devinė.

      Trys bičiuliai liko vieni prisiminti auksinių dienų.

      Ar panašiai.

      – Viskas buvo ne taip. – Aivė piktai nužvelgė brolį.

      – Taip, – paprieštaravo Geibas. – Puikiai prisimenu, kaip įkritai į baseiną per vidurį berniukų plaukimo treniruotės.

      – Nusišneki. – Ji papurtė galvą ir palaidos rusvos garbanos sužvilgėjo laužo šviesoje.

      Keidas įbedė akis į liepsną, stengdamasis numalšinti viduje kunkuliuojantį jausmą, dėl kurio anksčiau dvejojo: priimti Holės kvietimą ar ne, tačiau motina – kad ir kaip jiedu nesutarė – išaugino jį mandagų. Nelsonai jam buvo tarsi antroji šeima, suteikusi tai, ko nesugebėjo jo paties tėvai – meilę, šilumą, jausmą, kad esi savas.

      O šeimai niekada negalima atsakyti, kad ir kaip būtų buvę sunku sėdėti šalia Aivės ir tramdyti bundantį geismą.

      – Tikrai ne. – Geibas gurkštelėjo alaus.

      – Tikrai taip, tiesa, Keidai? – Net tamsoje Keidas juto Aivės rusvų akių žvilgsnį. – Tu ten buvai.

      – O ne. – Jis numojo ranka. – Nė nebandyk manęs į tai įtraukti.

      – Išdavikas. Jei ne tu ir tavo kvailas iššūkis pripildyti baseiną guminių ančių, viso to nebūtų nutikę.

      Prisiminęs tą įvykį, Keidas šyptelėjo.

      – Visada buvai pasiruošusi priimti iššūkį. Bet tąkart tau nepavyko jo įvykdyti.

      – Aha, – sukikeno Geibas. – Nes ji įkrito.

      – Niekad nesakiau, kad neįkritau. – Aivė kategoriškai kilstelėjo smakrą. – Tiesiog ne per plaukimo treniruotę.

      – Ar supranti, ką tai reiškia? – Keidas pirštu perbraukė savo alaus butelio kaklelį.

      – Ne. – Aivė tvirčiau įsisupo į nertinį, šitaip pabrėždama dailią krūtinę, kurios Keidas negalėjo pamiršti nuo tos nelemtos fotosesijos. – Bet esu tikra, kad netrukus sužinosiu.

      Jis pasimuistė kėdėje, stengdamasis paslėpti nevalingą savo kūno reakciją.

      – Tu man skolinga iššūkį.

      Geibas pratrūko juoku.

      – O, prašau. – Aivė atsisuko į Keidą, dar kartą papurtydama seksualias garbanas. – Tai buvo prieš daugiau nei dešimtmetį. Tu juk nerimtai.

      – Esu rimtas, kaip amonio nitratas.5

      – Net nežinau, kas tai.

      – Nagi, Aive. – Keidas staiga pajuto nenumaldomą troškimą ją įkalbėti, tarsi koks kvailas iššūkis būtų galėjęs juos kaip nors suartinti. Kodėl apskritai apie tai galvojo? Juk, vos tėvui pasveikus, ji žadėjo ir vėl išnykti kaip dūmas, tad jiedviem verčiau laikytis atokiau vienam nuo kito. Tačiau Keidas nesugebėjo susivaldyti. – Vardan senų laikų.

      – Tikrai ne, aš jau ne mažas vaikas. Esu profesionalė, turiu saugoti savo reputaciją.

      – Pažadu, nieko neteisėto.

      – Tai jau. – Ji sportbačio nosimi perbraukė žolę.

      – Ar pavojingo.

      – Prakalbo tas, kuris kartą privertė mane išgerti visą stiklainį raugintų agurkų skysčio. – Aivė suraukė nosį. – Ir suvalgyti saują druskos nuo riestainių.

      Taip, Keidas nepamiršo, kaip paskui ji kelias valandas praleido tualete. Jis dėl to visada jautėsi siaubingai, tačiau jai to nepripažino.

      – Man tada buvo tik trylika.

      – Vadinasi, turėjai septyniolika metų sugalvoti ką nors dar žiauresnio.

      Staiga jų pokalbį nutraukė suskambęs telefonas. Keidas nenoriai išsitraukė mobilųjį iš kišenės.

      – Mėšlas. – Jis padėjo ragelį, išjungė telefoną ir vėl įsimetė jį į kišenę.

      – Kas nutiko? – Geibas žengė prie malkų krūvos ir, išrinkęs didžiausią, įmetė ją į laužą, sukeldamas žiežirbų pliūpsnį. – Vėl mama ramybės neduoda?

      – Ne. – Keidas žvilgtelėjo į Aivę, gailėdamasis, kad netrukus turės atskleisti nemalonius asmeninius reikalus jos akivaizdoje, tada išmaukė alų, atidarė šalia stovintį šaltkrepšį ir išsitraukė naują butelį. – Saša. Ji niekaip nenustoja rašiusi ir skambinusi. Šiandien netgi pasirodė stotyje su šokoladiniu pyragu.

      Jis pačiupo dar vieną butelį ir ištiesė jį Geibui.

      Geibas paėmė gėrimą ir grįžo į savo krėslą.

      – Tikiu, kad vyrukams tai patiko.

      Tai jau tikrai, kolegos jau praminė jį Pyragėliu.

      – Ar galiu ir aš gauti vieną? – Aivė parodė į šaltkrepšį. – Ir kas ta Saša?

      – Keido mergina.

      – Buvusi, – pataisė Keidas, atidarydamas butelį ir tiesdamas jį Aivei. Jų pirštams susilietus, pajuto netikėtą elektros srovelę. – Jau dvi savaites.