žodį mielas retai kas vartoja, kalbėdami apie Aleksandrą. Dinamiškas. Arogantiškas. Mirtinai patrauklus. Bet mielas? Vargu.
– Kaip manai, ar patiksiu jam? – susirūpinusi pridūrė Deizė.
Dukters jaudulys ir Semą privertė įsitempti. Ilgų metų visiško Malkolmo abejingumo savo vaikui pasekmė – nerimas. Deizė visada nervinasi, kai šalia yra vyrų.
– Aišku, patiksi, mažute, – Samanta sudraskys pasipūtėlį Aleksandrą Sterną į skutelius, jei tik šis išdrįs padaryti ar pasakyti ką nors, kas įskaudintų ir taip jautrią jos dukrą. – Gal prisimeni, ar įsidėjai į kuprinę meškiuką?
Ji tyčia pakeitė temą: nėra reikalo Deizei jaudintis, kai mama pati nerimauja už jas abi.
Ksandras žingsniavo koridoriumi, gal tiksliau neelegantiškai rioglino pirmyn atgal, pasispirdamas ramentais, ir nekantriai laukė, kol atvažiuos Samanta Smit ir jos dukra.
Teko pripažinti, kad trečiadienio rytą į jo butą atvykusios moters išvaizda jį taip nustebino, kad per visą pokalbį nesugebėjo išlementi nė žodžio, visus klausimus paliko išspręsti Darijui.
Viena žinojo tiksliai – ji turėjo ištekėti visai dar vaikas, nes ir dabar atrodė vos perkopusi dvidešimtį, tikrai ne tokio amžiaus, kad galėtų turėti penkiametę dukterį.
Be to, buvo labai smulkutė, vos per penkias pėdas, tokia pat liesa kaip būsimoji jo brolienė. Tačiau po įspūdingomis ametisto spalvos akimis – nuovargio ratilai, skruostai sukritę ir išblyškę, regis, ji tokia liekna ne dėl ilgų treniruočių, kuriomis mėgaujasi Miranda, o dėl maisto stygiaus.
Neįprastos spalvos akys – ne vienintelis kerintis Samantos veido bruožas. Jos skruostikauliai aukšti, įdubę skruostai ir maža šelmiška nosytė, pabarstyta strazdanomis, lūpos putlios ir jausmingos. Plaukai – sušukuoti ir saugiai surišti ant pakaušio, bet vis tiek tokie ilgi, kad švelniai krito iki pat pusės nugaros, – ryškiai raudoni. Čia juk tikrai ugningos prigimties ženklas?
Bet ugnies per pusę valandos trukusį pokalbį Ksandras beveik nepajuto. Anaiptol – moteris kalbėjo tyliai, atsakinėjo pirmiausia į Darijaus klausimus, paskui į Ksandro nuleidusi ilgas blakstienas ir tik tiek pažvelgdavo į jį, kad vyras spėdavo pamatyti tas keistas ametisto spalvos akis.
Gal ji drovi, o gal tiesiog nemėgsta mergišių milijardierių, bet mielai sutiks su juo pabūti dėl solidžios Darijaus pasiūlytos sumos? Brolio manymu, moteris buvo tyli, nes jaudinosi tikrinama abiejų Sternų.
„Tikėtina“, – liūdnai pripažino Ksandras. Ir vieno Darijaus arba Ksandro užtenka žmogui įbauginti, o kai jiedu kartu…
Nesvarbu, kodėl trečiadienį ji buvo tokia susikaupusi, jam terūpėjo pakęsti tos pelytės draugiją tol, kol Darijus su Miranda pasimėgaus vedybomis ir medaus mėnesiu, nė akimirkos ilgiau.
Kur ji, po galais? Polas jau daugiau kaip prieš valandą išvažiavo jų paimti. Ne itin palanki darbo pradžia, jei net nebuvo susiruošusi sutartu laiku.
Reikės pasišnekėti su ponia Smit: kai tik ši atvyks, iš karto aiškiai išdėstys, ką jis pakęs ir ko ne, kalbant apie mergytę. Mintyse jau ir taisyklių sąrašą parengė.
Nebėgioti apartamentų koridoriumi.
Nešūkauti ir neklykauti.
Jokio garsaus televizijos žiūrėjimo, ypač rytais.
Net nesiartinti prie jo miegamojo.
Ir nieku gyvu neliesti meno kūrinių ar asmeninių Ksandro daiktų.
Iš tiesų labiausiai patiktų, jei savo bute nematytų jokių vaiko pėdsakų. Bet ar tai įmanoma su penkiamete?
Turės būti. Ponia Smit ir jos duktė – ne viešnios, o darbuotojos, reikia tikėtis, kad ir ji, ir mergaitė elgsis atitinkamai.
– O, žiūrėk, mamyte, ar esi mačiusi tokį didelį televizorių?
Ksandras vos spėjo pamatyti moterį su vaiku, kai, vos prasivėrus asmeniniam jo liftui, mažas raudonplaukis uraganas praūžė pro jį koridoriumi tiesiai pro atviras duris prie namų kino. Pralėkdama ji užkliudė jo alkūnę ir vyras susverdėjo. Pasijuto virstąs.
Sema sutrikusi spoksojo į kilimais išklotu koridoriumi dumiančią dukrą – taip persigandę ir susižavėję žmonės stebi artėjantį neišvengiamą traukinių susidūrimą.
Ji užsimerkė krūptelėjusi, kai Deizė praskuodė pro prasižiojusį Aleksandrą, ir kaip tik laiku atsimerkusi išvydo jį griūvant.
Taip, be abejo, traukinio avarija!
Sema akimirksniu sviedė rankinę ant grindų ir pasileido bėgte. Kaip tik laiku pakišo Aleksandrui Sternui petį ir išgelbėjo nuo nugriuvimo.
Ar bent jau to siekė.
Deja, Aleksandras svėrė gal dvigubai daugiau nei ji. Todėl neišlaikęs pusiausvyros jis griebėsi už moters ir abu atsidūrė ant grindų. Smūgį kiek sušvelnino storas kilimas, bet ponas Sternas, nusileidęs ant nugaros, vis tiek sukriokė, Sema visai negrakščiai šleptelėjo ant jo, džinsais aptemptos kojos susipynė su gerokai ilgesnėmis vyro galūnėmis.
Čia ne šiaip traukinio avarija, čia tikra katastrofa!
– Na, pirmoji taisyklė jau nebegalioja, – pro sukąstus dantis iškošė Ksandras.
– Atsiprašau.
Sema pakėlė galvą ir pažvelgė į jį.
– Kodėl tu ir ponas Sternas gulite ant grindų, mamyte? – smalsiai paklausė sumišusi Deizė, kuri paržingsniavusi koridoriumi žiūrėjo į juodu.
– Pati pasakysi ar teks man?
Aleksandro Sterno krūtinė – nepaprastai raumeninga ir aptempta marškinėlių – jam piktai kalbant kilnojosi po Semos krūtimis.
O gal jam skauda, gal jis nepyksta?
Deizė išvertė iš koto vyrą, tebesveikstantį po kojos lūžio, o juk kaip tik dėl ligos jos ir atsirado šiuose apartamentuose.
– Atsiprašau, – pakartojo Sema, labai atsargiai, kad jo neužgautų, pasikėlė ir nulipo nuo jo, tada atsistojo.
Kažin ar pirma reikėtų atsakyti dukrelei, ar padėti jam atsikelti.
Nusprendė viską daryti vienu ypu, nes pastebėjo, kaip per kelias minutes perbalo jo veidas.
– Pargriuvome, mieloji, – išsiblaškiusi tarė ji Deizei ir priklaupė prie Aleksandro. – Kaip manote, ar prieš keliantis turėčiau iškviesti gydytoją?
Žodžius ji išbėrė nelaukdama, nes Aleksandras jau vertėsi ant dešiniojo šono, to, kuris nesulaužytas, akivaizdžiai ketindamas stotis.
Vyras tik rūsčiai dėbtelėjo į ją suprasdamas, kad labiau užgautas orumas, o ne koja. Keturios savaitės kepėstavimo ramentais tikrai nepalankiai veikė jo savimeilę, o dabar tenka susitaikyti su faktu, kad jį parvertė kūdikis.
Na, ne viskas taip jau prastai, pripažino Ksandras, ieškodamas ramentų, kad galėtų jais pasiremti ir atsistoti ant kojų, ponia Smit gal ir smulkutė, jo skoniui kiek per liesa, bet kai kuriose vietose net labai moteriška. Jai gulint išsikėtojusiai ant viršaus, jo kūnas iškart sureagavo. Moters kūnelis buvo neįtikėtinai švelnus, ji kvepėjo gėlėmis.
Malonu žinoti, kad po šešių savaičių be sekso bent jau šia prasme kūnas veikia tinkamai, nors visa kita tebėra velniškai sukiužę.
Net jei tokį atsaką sukėlė moteris, kuriai sumokėta, kad pagyvens jo bute.
– Gydytojo nereikia, kad suprasčiau, jog užgauta tik mano savigarba! – pikčiau, nei ketino, atkirto Aleksandras.
Ir tuojau pasigailėjo tokio šiurkštumo, nes moteris atšoko ir užsisklendė savyje.
O