nesupranti, ką sakai.
Lyg jos neišgirdęs, jis ramiai tęsė:
– Visiems žinoma, kad mirdamas tavo tėvas nepaliko nė peso. Ar šią tavo užgaidą finansuoja tavo motinos vyras – šveicarų finansininkas? – Nikolas sukando dantis. – O gal pati susimedžiojai turtingą vyrą? Ar jį susiradai Londone? Pastebėjau, kad pastaruoju metu lankaisi tam tikruose klubuose.
Madė virė iš pasipiktinimo. Dar tvirčiau suspaudė rankas.
– Ne, mano motina nieko nefinansuoja. O aš neturiu nei turtingo vyro, nei draugo, nei meilužio. Ir nemanau, kad tai tavo reikalas.
Nikas apsimetė esąs sukrėstas ir netikįs.
– Nori pasakyti, kad išpaikinta Vaskesų princesė lyg niekur nieko gali grįžti namo ir be jokios paramos, neturėdama profesinės patirties prikelti bankrutuojantį vynininkystės ūkį? Gal čia tavo naujas pomėgis, nes atsibodo Kanai ir vakarėliai jachtose?
Madė net paraudo iš pykčio. Jis nesupranta, ką jai teko įveikti, kad įrodytų tėvui, ko yra verta – kad gali dirbti lygiai gerai kaip bet kuris vyras… Taip gerai kaip jos brolis. Dabar nebegalės to įrodyti, nes abu jau mirę. Bet neleis testamentu gautam palikimui pražūti. Turi įrodyti, kad pajėgs prikelti ūkį. Ir daugiau nebeleis jokiam vyrui stoti skersai kelio…
Mergina kalbėjo su užsidegimu.
– Kaip tik tai ir sakau, de Rochasai. Traukis man iš kelio ir nesitikėk pamatyti skelbimo „Parduodama“ – to nebus.
Madei besitraukiant atbulai, kad vyras nepamatytų apnuogintos nugaros, jis pasakė jai šiurpą keliančius žodžius.
– Nepraeis nė dvi savaitės, kai neatsigręždama skuosi pro duris. Neturi supratimo, ką reiškia sėkmingai vystyti verslą. Kai gyvenai namuose, nė dienos nedirbai vynuogyne. Labai jau seniai Vaskesai nebegamina vertų dėmesio vynų, o dar tavo tėvas buvo susižavėjęs per brangiomis vyno rūšimis. Sieki aukščiau, nei gali, Vaskes, ir kai tą suprasi, kad ir kokią kainą nurodytum skelbime, man ji nebus per didelė. Jau vien dėl to, kad galėčiau mėgautis žinodamas, jog tavo šeimos niekada čia nebebus.
Madė neparodė, kaip aštriai skausmas persmelkė ją: Nikas žino, kad ji nė dienos nėra dirbusi vynuogyne, nes kadaise pati jam tai pasakė. Ta žinia buvo skirta asmeniškai jam, o dabar jis ja pasinaudos jos nenaudai.
Nikolas žengė žingsnį arčiau ir ji vėl pašiurpo.
– Juk supranti, kad tame ūkyje gaminamas vynas bus su de Rochasų produkto žyma… o priešindamasi tik pailginsi savo kančias. Tik pagalvok, po savaitės galėtum būti Londone, sėdėtum pirmoje eilėje madų pristatyme, turėtum tiek pinigų, kad ilgą laiką gyventum viskuo patenkinta. Pats asmeniškai pasirūpinsiu, kad tau nebūtų jokio reikalo čia grįžti.
Madė purtė galvą ir stengėsi numaldyti bauginantį jausmą, kad tuoj žengs nuo bedugnės krašto į nežinią. Buvo skaudu dėl didžiulio to vyro priešiškumo. Skaudu labiau nei turėtų, ir tai ją nepaprastai baugino.
Nuo jaudulio jos balsas tapo kimus.
– Čia mano namai, kaip ir tavo, ir nieku gyvu nepriversi manęs jų palikti.
Nepaisant prieštaravimų, Madė su kartėliu turėjo pripažinti, kad Nikolas sako tiesą. Išskyrus tai, kaip įsivaizdavo jos gyvenimą. Apie jį Nikas neturėjo nė menkiausio supratimo, o ji ir neketino jam pasakoti.
Pasitraukusi dar toliau ji įspėjo:
– Nesiartink prie mano valdų, de Rochasai… nei tu pats, nei tavo darbininkai. Esate nepageidaujami.
Jis pašaipiai vyptelėjo.
– Žaviuosi tavo vaidyba, Vaskes, ir nekantrauju pamatyti, kiek laiko įstengsi vaidinti šią rolę.
Madė pagaliau nusuko žvilgsnį į šoną ir ėmė žingsniuoti šalin, bet netikėtai vos nesuklupo su per dideliais bateliais. Sugriežusi dantimis visą kelią ligi durų meldėsi, kad bent jau pavyktų išlaikyti orumą ir nepamestų batelio matant tiems nepakenčiamiems pasipūtėliams de Rochasams ir priblokštiems jų svečiams.
Madė laikė aukštai iškėlusi galvą, tik priėjusi prie automobilių stovėjimo aikštelėje stovinčio tėvo išklerusio visureigio ir užsirakinusi viduje, pasijuto taip sukrėsta, kad dar ilgai negalėjo suvaldyti drebulio.
Nikolas teisus, tikrovė baisi – nėra jokių galimybių, kad ūkis vėl atgytų. Bet ji vis vien bandys. Tėvas, nors smarkiai pavėlavęs, atsilygino Madei, o ji visados turėjo vilties, kad jis ją pasikvies. Jei tik jis būtų pageidavęs, jau seniai būtų grįžusi. Kiek tik prisimena, nieko taip netroško, kaip dirbti ūkyje.
Gavusi nuoširdų pasiligojusio tėvo laišką, kuriame jis apgailestavo dėl savo elgesio, Madė negalėjo neatsiliepti į jo prašymą gelbėti ūkį nuo išnykimo.
Madės ir tėvo santykiai niekada nebuvo šilti. Jis aiškiai leido suprasti, kad visada norėjo turėti sūnų, o ne dukterį, ir buvo tvirtai įsitikinęs, kad moters vieta namuose, ir jokiu būdu ne vyndarystės versle. Tačiau gulėdamas mirties patale ir supratęs, kad gali visko netekti, metė šią kvailystę iš galvos.
Madė tikėjosi ir meldėsi, kad tik laiku grįžtų namo ir spėtų pamatyti tėvą, bet jis mirė tada, kai ji skrido į Buenos Aires. Tą žinią jai pranešė jo advokatas. Tiesiai iš Mendosos oro uosto ji atvyko į kuklias tėvo laidotuves mažose šeimos kapinaitėse jų ūkio žemėje.
Madė negalėjo susisiekti su motina, kuri kažkur plaukiojo kruiziniu laivu kartu su bene dešimčia metų už ją jaunesniu ketvirtu vyru. Dabar Madė jautėsi labai vieniša, ypač susidūrusi su akivaizdžiu Nikolo de Rochaso priešiškumu ir, rodos, neįveikiama užduotimi prikelti Vaskesų ūkį.
Pasakojama, kad Madės ir Nikolo de Rochaso protėviai buvo du ispanų emigrantai draugai, atkeliavę į Argentiną pradėti naujo gyvenimo. Jiedu kartu sutarė pasodinti vynuogyną, bet kažkas atsitiko – buvo įsipainiojusi moteris: nepavykęs meilės romanas ir nelemta išdavystė. Keršydamas Madės senolis prisiekė sužlugdyti gerą de Rochasų vardą. Kad galėtų konkuruoti, jis visai šalia įkūrė Vaskesų vynininkystės ūkį.
Vaskesams vynininkystė nelauktai ėmė sektis, buvo vis mažiau girdėti apie de Rochasus ir dėl to, kad kiekviena karta siekė kuo didesnės įtakos ir kerštavo, nuolat kurstoma nesantaika vis gilėjo. Šeimų siautėjimas tapo įprastu reiškiniu, o kartą buvo nužudytas de Rochasų šeimos narys – nors neįrodyta, kaltė krito Vaskesams.
Metams bėgant sėkmė krypo tai į vieną, tai į kitą pusę, bet kai gimė Madė, abiem ūkiams sekėsi beveik vienodai. Kartų kartas besitęsiantis šeimų priešiškumas pamažu virto gerus santykius apkartinusia nesantaika. Nors sąlyginai buvo laikomasi paliaubų, Madė augo žinodama, kad bus nubausta, jei kas pastebės ją bent žiūrint į de Rochasų vynuogyno pusę.
Prisiminus, kad buvo Nikolo pašiepiamai pavadinta princese, jai ėmė degti skruostai. Jis ją tebuvo matęs keletą kartų bendruomenės susiėjimuose, kuriuose turėjo dalyvauti abi šeimos, ir per kuriuos renginio šeimininkai turėjo užtikrinti, kad šeimoms netektų bendrauti vienai su kita.
Madės motina naudojosi proga parodyti dukrą, aprengtą madingiausiais drabužiais, versdama iš prigimties nutrūktgalvę moksliukę aukštuomenės panele. Madės gražuolei motinai reikėjo ne dukters, o patikimos draugės.
Tokiais atvejais Madė drovėjosi ir jautėsi taip nesmagiai, kad stengėsi laikytis kuo nuošaliau, tačiau, nors buvo uždrausta, žavėjosi šešeriais metais už save vyresniu Nikolu Kristobaliu de Rochasu, kuris net paauglystėje buvo išskirtinai arogantiškas ir vyriškas. Dėl tarp šeimų tvyrančios įtampos ir atsiribojimo jis ją dar labiau žavėjo ir traukė.
Bet kai mergaitei sukako dvylika, ją išsiuntė į Angliją, į internatinę mokyklą, ir ji grįždavo namo tik per atostogas.