vakar kažkas nutiko? – Amberė pamanė, kad bendradarbė turi omenyje vakarykštę popietę.
– Jis buvo labai geros nuotaikos. Išgėrėme šiek tiek vyno.
– Gėrėte vyną biure?
Margaretė sustingo. Moters veide staiga pasirodė panika ir kaltė, ir ji žengė žingsnį atgal, nukreipdama žvilgsnį į šalį.
– Nieko tokio, – sumurmėjo ji ir nukreipė dėmesį į kažkokius dokumentus ant savo stalo, sudėdama juos į krūvelę.
Amberė buvo priblokšta.
Džeimisonas ir Margaretė praėjusį vakarą buvo kartu? Ar jie buvo kartu? Atrodė, kad taip.
Margaretė nerangiai apėjo aplink stalą.
– Aš… Tai yra… – ji susmuko kėdėje.
– Taip, – pritarė Amberė, nežinodama net kam pritaria, bet įsitikinusi, kad turi pabaigti šį pokalbį ir grįžti prie savo stalo.
Ji pradėjo eiti koridoriumi, bet staiga, pareigos priversta, sustojo.
– Paskambinsiu vyriausiems vadybininkams ir pranešiu jiems naujienas. Ar Džeimisonas sakė tau apie Diksoną?
Margaretė pakėlė akis.
– Ką apie Diksoną?
Amberė nusprendė, kad žinios apie Diksono išvykimą galėjo kelias valandas palaukti.
– Nieko, pakalbėsime vėliau.
Margaretė vėl nuleido galvą ir paspaudė keletą klavišų ant klaviatūros.
– Šiandien Džeimisonas turėjo suplanuotus pietus ir trečią valandą susitikimą su valdyba.
Amberė paliko Margaretę dirbti, mėgindama suvokti viską, kuo reikia pasirūpinti.
Diksonas išvyko. Džeimisonas susirgo. Nebuvo nieko atsakingo. Ji nežinojo, kur Takas. Tiesą sakant, net negalėjo įsivaizduoti, kas nutiktų, jei Takas perimtų vadžias. Jis nebuvo tikrasis viceprezidentas. Jis buvo tik dalininkas, retkarčiais užsukantis į biurą ir pagreitinantis širdies plakimą pusei darbuotojų moterų.
Praėjus savaitei, Takas suprato, kad turi pripažinti tikrovę. Kol tėvas pasveiks po širdies smūgio, praeis savaitės, o gal net mėnesiai. Diksonas buvo tiesiog dingęs. Kažkas turėjo vadovauti Takerio krovinių gabenimo įmonei. Ir tas kažkas turėjo būti jis.
Vyriausieji įmonės vadovai sėdėjo aplink susirinkimų stalą ir atrodė susirūpinę, matydami Taką prezidento kėdėje. Jis negalėjo jų kaltinti.
– Nesuprantu, – papriekaištavo Harvis Mileris, finansų direktorius, – kodėl net nesikalbi su Diksonu.
Takas dar nebuvo nusprendęs, kiek jiems atskleisti apie brolio dingimą. Jis mėgino jam skambinti, rašė žinutes ir elektroninius laiškus, bet negavo jokio atsakymo. Nebuvo jokių užuominų, išskyrus paslaptingą laišką, kurį Diksonas paliko tėvui ir kuriame rašė, kad išvažiuoja mėnesiui, o gal ir ilgiau.
– Diksonas atostogauja, – paaiškino Takas.
– Dabar? – negalėdamas patikėti nusistebėjo Harvis.
Mari Silas nustebusi ir nusivylusi pakėlė galvą.
– Nieko apie tai nežinojau.
Ji buvo atsakinga už personalą ir Takas žinojo, kad didžiavosi tuo, jog visada viską žino.
– Iškviesk jį, – pareikalavo Harvis.
Vietoj to, kad atsakytų kuriam nors iš susirinkusių, Takas peržvelgė penkių vadovų veido išraiškas.
– Iš kiekvieno jūsų rytoj ryte noriu gauti būklės ataskaitas. Amberė paskirs susitikimus su kiekvienu iš jūsų atskirai.
– O kaip Niujorko prekybos paroda? – paklausė Zakaris Ingelsas, rinkodaros direktorius.
Tako suvokimas apie kasmetinę prekybos parodą buvo labai paviršutiniškas. Jis porą kartų lankėsi joje, todėl žinojo, kad Takerio įmonė parodoje įkurdavo didžiulį paviljoną, kuriame įdarbindavo daug žmonių. Bet praeityje jį labiau domindavo ten dirbančios merginos ir vakariniai renginiai, o ne pardavimai.
– Rytoj paruoškite man visą informaciją, – pakartojo jis.
– Man reikia sprendimų, – nekantravo Zakaris.
– Pateiksiu juos tau, – pažadėjo Takas.
Jis gal ir nenutuokė, ką darė, bet gerai mokėjo paslėpti nepasitikėjimą.
– Gal galime bent per susirinkimus surengti konferencinius skambučius su Diksonu? – paklausė Harvis.
– Jis nepasiekiamas, – atsakė Takas.
– Kur jis?
Takas įtempė žandikaulius ir pažiūrėjo į vyrą.
– Nori pilnos ketvirčio ataskaitos ar suvestinės? – paklausė Lukas Stilas. Jis buvo jauniausias iš visų vadovų, eksploatacijos vadovas.
Nors kiti vadovai vilkėjo elegantiškus kostiumus, Lukas dėvėjo džinsus ir tamsų sportinį megztinį. Žydri marškiniai buvo tvarkingai išlyginti, bet jis nesivargino užsirišti kaklaraiščio. Šis vyras laviravo taro dviejų pasaulių – buhalterių ir teisininkų, kurie nustatydavo strateginę kryptį, ir krovinių gabenimo vadybininkų visame pasaulyje, kurie rūpinosi prekių pervežimu iš taško A į tašką B.
– Kol kas pakaks suvestinės. – Takui patiko pragmatiškas Luko situacijos suvaldymas.
Lukas pakėlė antakius ir tyliai paklausė kitų vyrų, ar jie nori dar ką nors pasakyti.
Takas nusprendė pasinaudoti galimybe ir pabaigė susirinkimą.
– Ačiū, – padėkojo jis ir pakilo nuo kėdės.
Visi pakluso ir išėjo iš susirinkimų kambario, palikdami Taką vieną su Diksono padėjėja Amberė.
Anksčiau Takas nebuvo atkreipęs į ją dėmesio, bet dabar mergina padarė jam įspūdį kaip tvirtybės ir dalykiškumo pavyzdys. Kol tėvo padėjėja Margaretė atrodė palūžusi, Amberė išliko rami ir susikaupusi.
Jei ji dalyvautų aktorių atrankoje, idealiai tiktų patikėtinės vaidmeniui. Tamsūs plaukai buvo tvarkingai supinti į kasą, makiažas – neryškus. Sekretorė dėvėjo pilką sijoną, baltą susagstomą palaidinę ir megztuką.
Tik du dalykai sužadino Tako dėmesį – plonos plaukų sruogos, išsprūdusios iš kasos, ir smailūs juodi aukštakulniai, kurių auksiniai padai spindėjo jai einant. Plaukų sruogos atrodė žavingai, o bateliai – intriguojamai. Abu šie dalykai galėtų sujaudinti, jei būtų tai sau leidęs.
Bet neleido.
– Turime priversti Diksoną grįžti, – nusprendė Takas, susitelkdamas darbui. Brolis buvo svarbiausia.
– Nemanau, kad turėtume jam trukdyti, – paprieštaravo Amberė.
Takui toks atsakymas pasirodė absurdiškas.
– Jis turi vadovauti įmonei.
Sekretorės žydros akys plykstelėjo pykčiu.
– Tu turi vadovauti įmonei.
Nežinia kodėl Takui pasirodė netikėta, kad Amberė, nors ir priešiškai nusiteikusi, reiškia jausmus. Tai buvo dar vienas jį suintrigavęs dalykas. Bet ir tai Takas ketino ignoruoti.
– Abu žinome, kad to nebus, – kategoriškai pasakė.
– Nieko mes nežinome.
Takas nebuvo hierarchijos šalininkas, bet sekretorės elgesys jam pasirodė nederamas.
– Ar