.

kaip ką tik užtepti. O blizgį geriau pasilikti vakaro renginiams, nes matiniai neutralūs šešėliai geriausiai atrodo dienos arba fluorescencinėje šviesoje. Ir prie jos odos tipo geriau tiktų persikų spalvos, o ne rožiniai šešėliai…

      – Gordonas Hinkis?

      Stiuardas įdėmiai stebeilijosi į keleivius nė nepažvelgdamas į… nerealius papus. Jam pakėlus ranką, dėl galimai plūstelėjusio testosterono Chloja sulaikė kvėpavimą.

      Barbė, skubiai nužiūrėjusi tinkamesnę vietą atsistoti, atsainiai ištarė atsiprašau už nepatogumą.

      – Jūs, turbūt, Bendžaminas.

      Bjaurybė,– pagalvojo Chloja.

      Benas ramiai žiūrėdamas Barbei į akis patvirtino:

      – Taip, aš tik Benas.

      – Puiku, tik Benai, štai jūsų nakvynės nuolaidų kuponas.

      Benas siekė pro Chloją pasiimti blizgaus lapelio, ir ji užuodė gaivų vyrišką kvapą.

      – Jis suteikia penkiolikos procentų nuolaidą. Kitoje pusėje yra žemėlapis, nurodantis artimiausias nuo oro uosto apsistojimo vietas. Prie vartų bus, kas nukreips jus prie taksi ar priemiestinio traukinio stotelių. Bet jeigu jums reikia padėti susirasti kelią arba dar ko nors, pats suprantate, tik pasakykite. Su didžiausiu malonumu padėsiu jums.

      Seksualiai ištartas pasiūlymas priminė Meriliną Monro.

      – Jetopia atsiprašo už gaišatį, bet tikimės, kad suteiksite mums galimybę kaltę ištaisyti. Džiaugsimės, jei vėl skrisite su mumis.– Po užsitęsusios akimirkos Barbės žvilgsnis nuo Beno nukrypo į Chloją.

      – Jūs esate… – palydovė pažiūrėjo į sąrašą, ir jos veidas persimainė, lyg būtų pamačiusi kažką paspiriant šuniuką. – Oi.

      Akimirką palydovės akys blaškėsi tarp Chlojos ir Beno.

      – Tikiuosi, viešnagė jums patiks, – pagaliau ji ištarė normaliu balsu.

      – Norėčiau gauti savo nuolaidų kuponą, – priminė Chloja.

      – Atsiprašau, ponia Masterson, bet porai priklauso tik vienas kuponas.

      – Hmm, bet mes nesame pora. Nesu ponia ir su manimi nėra pono Mastersono.

      – Tai tiesa… – pertraukė Benas.

      Chloja pasisuko į savo stuomeningąjį bendrakeleivį, kuris atrodė pralinksmėjęs.

      – Tai aš ponas Mastersonas.

      – Ką?

      – Aš esu Benas Mastersonas.

      Prieš atsisukdama į skrydžio palydovę Chloja ilgokai spoksojo į jį.

      – Manau, kad įvyko didelis nesusipratimas.

      Benas suprunkštė.

      – Greičiau, ponia, susipratimas.

      – Šaipaisi iš manęs? Tai kalambūras, taip?! – riktelėjo Chloja.

      – Stengiuosi išsaugoti sveiką humoro jausmą, – nesutrikęs atkirto jis. Ir akimirksniu pridūrė: – Mieloji.

      – Mes ką tik susipažinome, – su neslepiamu pykčiu pareiškė ji. Chloja įsivaizdavo, kad net bet kuri garsi dvidešimtmetį perkopusi mergužėlė, prityrusi plastikos chirurgų pacientė, bent kiek suprastų neviltį. – Mes jokiu būdu negalime apsistoti tame pačiame kambaryje.

      Nieko sau! Didžiakrūtės žiūrėk į mano papus žvilgsnis sparnuotosios raketos tikslumu smigo į Beną; o jos šypsena išdavė atgimusią viltį.

      Tai veikli mergina.

      – Labai atsiprašau dėl klaidos. Keleivių sąraše mačiau greta susodinamus Beną Mastersoną ir Chloją Masterson ir supratau… Gerai, pažiūrėsiu, kaip jums padėti.

      – Duokite mano nuolaidų kuponą ir pamirškime apie tai, – pasiūlė Chloja.

      – Bijau, kad dabar negaliu duoti. Dėl apskaitos ir kontrolės į mūsų sistemą turiu įvesti jūsų užsakymą. Paimsiu jums dar vieną kuponą. Tikrai atsiprašau už klaidą, – pakartojo ji. Atsiprašymas buvo skirtas greičiau Benui.

      Chloja stebėjo, kaip skrydžio palydovė nulingavusi tarpueiliu dingo už pirmos klasės salono užuolaidos. Po to Chloja pasisuko į savo bendrapavardį.

      – Juk supranti, kad tai tavo kaltė.

      Jis kaltai šypsojosi.

      – Prieš išvykdamas iš Sietlo savo oro mašiną nustačiau, kad sukeltų pūgą.

      – Tu atsisakei verslo klasės ir pasirinkai sėdėti su paprastais žmonėmis. Jei tu su savo Gucci kostiumu būtum ten, kur tau ir priklauso būti,– kur rinktinis šampanas ir daug vietos kojoms,– niekas nepatikėtų, kad mes vedę.

      – Statistiškai kėdės lėktuvo gale yra saugesnės už priekinių septynių eilių kėdes. Iš kur žinai, kad tai Gucci kostiumas?

      Chloja nekreipė dėmesio į jį ir jo dizainerio kurtą drabužį, ramiai sau kramtė dešiniojo nykščio nagą.

      Motina bus nepatenkinta sužinojusi, kad Chloja neparsiras dieną prieš vestuves. Tradiciškai jaunosios šeima susirenka priešvestuvinės vakarienės. Išsyk kris į akis, kad nėra kitos dukters, ir kils apkalbų.

      Ji giliai įkvėpė. Benas buvo teisus, užsiminęs apie likimo dovanėles. Nėra prasmės įvykus nelaimei kamuotis, nes neįmanoma nieko pakeisti. Net ir suvokus tai, jos nuotaika nepakito.

      – Hmm, tavo pavardė Mastersonas?

      Jis linktelėjo.

      Chloja ant krūtinės sukryžiavusi rankas priglaudė galvą prie kėdės atkaltės, užsimerkė ir sumurmėjo:

      – Prakeiktas Neilas Daimondas.

      Nutiko taip, kad antrasis nuolaidų kuponas greitai neatsirado. Ta suokalbininkė didžiakrūtė tyčia neskubėjo, mat norėjo įsitikinti, kad Benas jau bus toli, kai Chloja pasieks terminalą. Chlojai buvo gėda pripažinti, kad, pagaliau po dvidešimties minučių su nuolaidų kortele rankoje, atsiimdama bagažą pasidairė Beno.

      Atsiėmusi lagaminą, ji įsitaisė pilname žmonių priemiestiniame traukinyje, o po valandėlės pagaliau užsiėmė vietą vienoje iš septynių eilių viešbučio vestibiulyje. Tas ilgas laukimas, kai esi taip arti dušo ir lovos, vedė iš kantrybės tol, kol prieš ją laukusiai šešių asmenų šeimai buvo pasakyta, kad viešbutyje nebėra kambarių.

      Chloja mintyse greitai paskaičiavo. Sprendžiant iš to skaičiaus nuvargusių keliautojų, užtvindžiusių registratūrą, bus labai daug nuviltų žmonių, kurie šiąnakt turės eiti į pūgą, kad susirastų prieglobstį kitur.

      Chloja tvirčiau suėmė rankinės diržą.

      Maldauju, kad nebūčiau viena iš jų.

      Kai plinkantis registratorius jai nusišypsojo, Chloja priėjo prie registracijos stalo.

      – Sveiki atvykę į viešbutį. Kaip šįvakar galėčiau jums padėti? – Jo balsas buvo stulbinamai malonus – juk dirbo su grupe priekabių įstrigusių keliauninkų.

      – Labas. Ar turite man kambarį? – Jie privalėjo rezervuoti kambarį. Ji nereikli, sutiktų čia apsistoti, net jei kriauklė ir sudedamoji lovelė būtų koridoriuje.

      – Tuoj patikrinsiu, ką turime. Kuo jūs vardu?

      – Chloja Masterson.

      Tas tarškantis kompiuterio klavišų garsas, primenantis bombos laikmačio tiksėjimą, jai sukėlė nervinę įtampą.

      – Štai.