rmas skyrius
Netikėta kelionė į Manhataną Mereditei Čandler-Haris atrodė kaip šauni pramoga. Apsilankymas viename iš geriausių mados namų – dar šaunesnė. Pasakyti vyrui, kurį ji bando pamiršti dvejus metus, kad jie susituokę, – nieko gero. Šis reikalas beveik sugadino visą kelionę į Manhataną, apsilankymą mados namuose ir apkartino martinio skonį.
Tai buvo Džeisono gėrimas.
Mereditė kuo nepastebimiau pasimuistė ant odinės sofos laukdama, kol administratorė įleis ją į Džeisono Linhursto, Linmados vykdomojo direktoriaus, šventovę. Paaiškėjo, kad jis dar yra ir Mereditės vyras.
– Ponas Linhurstas tuoj su jumis susitiks, – pakvietė administratorė lediniu balsu.
Taip šaltai su Meredite kalbėdavo visos moterys, kurios pavydėdavo to, kuo Dievas ją apdovanojo. Nenuostabu, kad ši moteris su ja kalba taip šaltai, juk ji nemandagiai bandė Mereditei parodyti duris. Vargšė, ji tikrai nenutuokia, su kuo turi reikalų.
Už Linmados priimamojo biure virė darbas. Stilingai apsirengę vyrai ir moterys buvo paskendę nesuskaičiuojamoje galybėje darbų. Susižavėjusi Mereditė ištempė kaklą ir žvilgtelėjo į kreida apibrėžtus dailius drabužius, jų iškarpas ant pergamentinio popieriaus ir medžiagų atraižas, paskleistas ant stalų.
Štai kur kunkuliavo mados ir stiliaus alchemija. To pakako, kad moteriai apsisuktų galva. Ji dievino viską, kas susiję su drabužiais: juos pirkti, dėvėti, turėti, derinti. Bet moteriai, kuri norėjo nusipirkti pusę savo sesers vestuvinių suknelių kūrimo įmonės, Linmada buvo daugiau nei tik verslas. Tai buvo bendraminčių meka.
Net Mereditė turėjo Linmados džinsų porą. Žinoma, ji nežinojo, kas toks yra Džeisonas, kai pastebėjo jį Las Vegaso naktinio klubo šokių aikštelėje. Ji tik atkreipė dėmesį, kad šis vyras moka puikiai judėti ir turi nuodėmės vertus skruostikaulius. Ir ji užsigeidė šio vyro. Tačiau po dvejų metų suvokė, kad nusičiupo daug didesnį kąsnį, nei kada būtų galėjusi pasvajoti.
Smalsūs žvilgsniai nulydėjo Mereditę, einančią paskui šaltąją administratorę į kampinį kabinetą.
– Pone Linhurstai?! – per atviras duris šūktelėjo administratorė. – Jūsų lankytoja jau čia.
Pone Linhurstai. Tik jau nereikia. Tas vyras per vieną savaitgalį Mereditei parodė tiek nešvankybių, kiek po jo nesugebėjo visi jos meilužiai kartu sudėjus. Jos nusivylimui. Negi neatsirado nė vieno, kuris būtų privertęs ją pamiršti tobulą vyrą, sukrėtusį jos pasaulį prieš tiek daug laiko?
– Ačiū, brangute. Susitvarkysiu pati.
Mereditė apėjo administratorę ir įplaukė į kabinetą, lyg jis jai priklausytų. Juk būtent taip reikia patraukti žmonių dėmesį.
O jai reikėjo Džeisono dėmesio. Nes turėjo jį įtikinti išsiskirti nesispyriojant. Tuojau pat. Tik tada ji išdrįs prašyti tėvo paskolos ir galės išpirkti sesers verslo dalį.
Be to, ji nebuvo pasiruošusi gyventi santuokoje nei su Džeisonu, nei su kuo nors kitu. Ypač dabar, kai išsiaiškino, kuo nori būti užaugusi. Štai kodėl šaltoje ryto šviesoje Las Vegaso stiliaus vestuvės, įvykusios naktį, pasirodė prasta mintis. Tų dokumentų net nereikėjo liesti. Ir štai ji čia. Susituokusi su Džeisonu.
Kaltininkas sėdėjo prie stiklinio stalo, modernaus ir dailaus. Kaip ir pats savininkas. Kai jų žvilgsniai susidūrė ir sustingo, ji trūksmingai įkvėpė. O, taip. Štai kodėl joks vyras pasaulyje nesugebėjo ištrinti Džeisono iš galvos.
Tie skruostikauliai verti nuodėmės. Meniškai pašiaušti šviesūs plaukai tiesiog meldė, kad į juos panardintum pirštus ir prisitrauktum veidą aistringam bučiniui. Sąmojingas, jausmingas ir, Dieve visagalis, jis mokėjo klausytis. Vyrai retai pakeldavo akis aukščiau Mereditės pečių, bet Džeisonas klausė jos nuomonės ir domėjosi jos mintimis.
Su šiuo vyru ji lygindavo visus kitus ir suprasdavo, kad jiems iki Džeisono toli. Per dvejus metus jo trauka nesumažėjo nė per plauką.
Džeisonas, toks žavus, kad net seilės tįso, pakilo iš už stalo; jis vilkėjo dailiu tamsiu kostiumu, sukurtu ir pasiūtu vos už kelių metrų nuo jo kabineto.
– Meredite. Atrodai puikiai.
Jeigu jis ir nustebo dėl netikėto vizito, sugebėjo nuslėpti.
– Ačiū, kad sutikai pasimatyti iš anksto neperspėjus. – Na, argi ne malonu? Du žmonės vėl susitinka, nors manė, kad daugiau niekada nė nenorės pažvelgti vienas į kitą. Nėra reikalo viską gražinti. – Turime problemėlę. Kuo greičiau ir ramiau ją išspręsime, tuo geriau.
Jo veidas apniuko.
– Tikrai tikiuosi, kad tu nesiruoši man pasakyti, jog tapai nėščia.
Kuo jis ją laiko? Ji užgniaužė pyktį. Jie tikrai gerai nepažįsta vienas kito. Jų pašėlęs savaitgalis Las Vegase buvo tik nuotykis, o ne gyvenimo draugo paieškos.
Santuoka buvo klaida. Ir jie abu tai žino.
– O ne, nieko panašaus, – Mereditė mostelėjo ranka ir prisėdo ant vienos iš kėdžių prie Džeisono stalo, tikėdamasi, kad jis supras užuominą ir atsisės pats. Tai juk draugiškas apsilankymas.
Jis šiek tiek atsipalaidavo, bet nesisėdo.
– Tada visa kita lengvai sutvarkoma. Kuo galiu padėti?
Kaip keista. Nuogi jie praleido daugybę valandų. Liežuviu ji išragavo kiekvieną jo odos centimetrą po tuo kostiumu. Jie buvo svetimi tiek dabar, tiek anksčiau. Ir kartu ne tokie ir svetimi. Atrodė, kad matėsi vos vakar.
– Štai kokia juokinga istorija, – Mereditė nusišypsojo, tarsi taip ir būtų. – Pameni, kaip radome tą visą naktį dirbančią santuokų registravimo tarnybą ir nusprendėme, kad būtų puiku, jei Las Vegase sudarytume Suaugusiųjų paktą.
Suaugusiųjų paktas.
Tuo metu tai atrodė puiki idėja… Išgėrus galybę taurelių tekilos, nesuskaičiuojamą skaičių kokteilių ir martinio. Jų žvilgsniai susidūrė ir jie nebegalėjo paleisti vienas kito visą savaitgalį. Jie pasinėrė į, regis, nesibaigsiantį pokalbį, per kurį Mereditė šiam ką tik sutiktam žmogui išliejo sielą, ko niekada nebuvo dariusi. Ir jis darė tą patį. Jie abu ieškojo ko nors, kas padėtų pereiti tiltą tarp jaunystės užgaidų ir tolesnio gyvenimo.
Suaugusiųjų paktas nebuvo susijęs su santuoka. Jie labiau norėjo įsitikinti, kad gali elgtis kaip suaugę, kad toks įsipareigojimas kaip santuoka visai nebus baisus, jeigu tai padarys drauge. Ironiška, bet santuoka, kuri turėjo įrodyti, kad jie yra suaugę, virto tikra suaugusiųjų problema.
– Žinoma, pamenu, – tarė Džeisonas. – Tai buvo vienintelis kartas, kai įgyvendinau kvailą mintį.
Mereditė atsiduso. Kaip jam gerai. Kvailystes ji krėsdavo nuolat. Suaugusiųjų paktas turėjo suteikti jai jėgų palikti grožio konkursus užnugaryje ir rasti tokią vietą, kurioje ją vertintų už protą. Tačiau tokios vietos ji dar nerado.
– Paaiškėjo, kad tie santuokos dokumentai kažkaip buvo užpildyti.
– Ką? – Džeisono veidas tapo nuožmus. – Kaip tai nutiko? Turėjai suplėšyti tuos popierius.
– Aš taip ir padariau! Na, išmečiau. – Ji turbūt išmetė. Bėda ta, kad to gerai neatsimena. – Niekas nesakė, kad reikia suplėšyti.
– Taip reikia elgtis su tokiais dokumentais, jei nenori, kad jie patektų į netinkamas rankas, Meredite. – Ši žinia, regis, pakirto jam kojas, ir jis atsisėdo. – Kredito kortelių numeriai, teisinės sutartys. Santuokos dokumentai, kai kitą rytą suvoki, kad jų apskritai nereikėjo pildyti.
Jis perbraukė pirštais sušiauštus plaukus. Mereditės pirštai net išsitiesė, panorus jį paliesti. Ji skausmingai suvokė, kad slapčia vylėsi, jog, išsiaiškinus šią kvailą klaidą, jie suartės dėl senų gerų laikų. Paskutinis pasivartymas Džeisono lovoje greičiausiai ją išgydytų visiems laikams ir ji pagaliau galėtų judėti į priekį.
Deja, bet pikta jo veido išraiška šiltų jausmų jos pilve nesukėlė.
– Ką padarysi, taip jau nutiko, – tarė Mereditė. – Mes teisiškai susituokę jau dvejus metus.