savimi pernelyg pasitikintis pasipūtėlis.
– Šimtas tūkstančių eurų, – pranešė grafas. Iš jaudulio jo akcentas dar sustiprėjo.
Visi žaidėjai atsiduso ir atvertė kortas. Juodaodis padvejojo ilgiau, bet galiausiai taip pat pasišalino iš žaidimo. Džekas metė į stalo vidurį žetonus.
– Statau dar šimtą.
Grafas primerkė akis, bet taip pat metė savo žetonus.
– Atsakau.
Džeko gyslomis plūstelėjo adrenalinas. Jis dievino šią akimirką, dievino atversti kortas ir parodyti laimėjęs. Tokiam jauduliui negalėjo prilygti niekas – šis pojūtis galinga srove jį pakylėdavo ir priversdavo – nors ir labai trumpam – pamiršti praeities pyktį bei skausmą.
Pralaimėti jis tiesiog negalėjo. Nes, skirtingai nuo grafo, jam įtakos nedarė bereikalinga arogancija. Grafo kortos paprasčiausiai nebuvo užtektinai geros – tą anas būtų supratęs ir pats, jeigu būtų sekęs žaidimą.
Džekas žvilgtelėjo į Karą ir, pamatęs jos lūpose žaidžiant visa žinančią šypseną, paklausė savęs, kaip ji supranta, kad jis laimėjo. Turbūt už viso šio grožio slypi šaltas protas.
Džekas atvertė ant stalo kortas. Grafas supliuško. Karos akys žybtelėjo.
– Eilė ir spalva, – paskelbė ji. – Ponas laimi.
Žaidimas vyko jau gerą valandą. Kara toliau vartė kortas, vyrai toliau lošė. Tik juodaodžiui buvo gana – jis pakilo ir pasišalino, o visi kiti drąsiai bandė laimę toliau. Brubeikeris, nusamdytas Bobio žaidėjas, kramsnojo kokteilio šiaudelį, o Karai kaskart pažvelgus jam į akis, pataikūniškai nusišypsodavo.
Bankas beprotiškai augo. Vyrai drąsėjo, statomos sumos darėsi vis fantastiškesnės. Džekas Vulfas nerūpestingu ir ramiu rankos mostu svaidė žetonus į banką taip, tarsi anie tebūtų žaisliniai. Tačiau reikėjo pripažinti, kad prie savęs jis jau buvo susikrovęs nemenką jų krūvelę. Nors jo strategijos Kara neperprato, ji matė, kad žaidimą jis išmano.
Las Vegase ji buvo prisižiūrėjusi užtektinai virtuozų, bet nejau taip pinigais besišvaistantis vyras iš tiesų galėjo būti profesionalus lošėjas? Nuo tokios minties ją ėmė pykinti, nors ji ir suvokė, jog tai įmanoma. Žinoma, jis galėjo statyti už savo šefą, žaisti siekdamas pelno. Rizikavo, regis, visi, kurie skyrė savo pinigus tam, kad šis vyras jų sumas padidintų, bet kadangi jam sekėsi taip šauniai, matyt, atlygio tikimybė gerokai viršijo riziką.
Iš pradžių Kara pamanė, kad jis skaičiuoja kortas. Bet galiausiai suprato, kad jis toks sumanus, jog žino, kokios kortos liko. O kelis kartus tikrai laimėjo vien blefuodamas. Atrodė, kad jam nerūpi niekas, o toks požiūris, Karos manymu, leido jam lengviau rizikuoti.
Džekas sugavo jos žvilgsnį ir pamerkė akį. Kara nukaito ir iš karto už tokią reakciją save subarė. Kažkoks vidinis magnetas ją nuolat traukė prie niekam tikusių vyrų. Kai Džeimsas dingo su jos nuomos pinigais ir visa mamai taupyta suma, ji prisiekė sau daugiau niekada nepatikėti gražiu veideliu ir žavinga šypsena.
O Džekas Vulfas kaip tik visa tai ir turėjo, neskaitant stipraus magnetizmo, kurio merginai vis nesisekė perprasti. Jis, matyt, buvo iš tų, kurie keliauja iš vienų lošimo namų į kitus žaisdami kortomis, gyvendami iš išloštų sumų ir leisdami naktis su moterimis, kurios ateina medžioti turčių.
Kažkas atsikrenkštė, ir Kara suprato, kad partija baigta.
– Ponai, skelbiu penkiolikos minučių pertrauką, – rausdama dėl savo užsisvajojimo paskelbė Kara.
Ketindama trumpam pasišalinti į personalo patalpas ir atsipalaiduoti be Džeko Vulfo jai daromo poveikio, ji atsitraukė nuo stalo.
– Gal reikia draugijos?
Pamačiusi jį besiartinantį, Kara sustojo kaip įbesta. Dieve, pasigailėk, jis atrodė tiesiog dieviškai. Aukštas, juodbruvas, niūraus veido ir neišpasakytai gražus – kaip kino žvaigždė. Vyriškis jai, tiesą sakant, kažką priminė. Kažkokį aktorių, kurio vardo jai dabar niekaip nesisekė prisiminti. Kine ji buvo be galo seniai, todėl nieko nuostabaus, kad į galvą niekas taip ir neatėjo. Štai kaip žmogų veikia dvylikos valandų darbo diena.
– Svečiai į darbines patalpas neįleidžiami, – atsakė jam Kara.
– Tuomet lik čia, – atsiliepė Džekas, o jo ironišką veido išraišką iškreipė širdies plakimą greitinanti šypsena.
Kažin, koks jausmas būtų, jeigu jis pabučiuotų? Ar tos lūpos būtų tokios pat reiklios ir griežtos, kaip ji ir įsivaizduoja? O gal bučiuotų švelniai, rūpestingai ir svaiginamai?
Kad ir kaip iš tikrųjų būtų, ji balsavo už pastarąjį variantą. Be to, ji galėtų jo klausytis valandų valandas. Tas britiškas akcentas tirpdė Karą tarsi saulė pavasarinį sniegą. Jo balsas buvo toks kerintis, tarsi visi iki vieno britai gyventų žavingą gyvenimą ir tiksliai žinotų, kaip elgtis bet kurioje situacijoje. Greta jo Kara jautėsi maža ir nereikšminga. Pernelyg paprasta.
Valios pastangomis mėgindama sutramdyti kaitrą ir ilgesį, kuriuos šis vyras jai kėlė, Kara persimetė per petį plaukus.
– Pone Vulfai, neturėtumėte su manimi kalbėtis. Aš dirbu, o jūs esate klientas.
– Bet man patinka su tavimi kalbėtis, Kara.
– Tik todėl, kad manote galįs laimėti, – stengdamasi, kad jos žodžiai nuskambėtų kaip galima kandžiau, atitarė ji. Tačiau šitai Džeko, regis, nepaveikė, – jo lūpos nė nevirptelėjo.
– Na, štai, pagaliau pradėjome kalbėtis atvirai. – Jis pastatė savo stiklą ant stalo ir papurtė galvą tebelūkuriuojančiam padavėjui. Vyriškis pasišalino. – Vadink mane Džeku.
– Verčiau jau vadinsiu pavarde. – Tačiau iš tiesų jai magėjo jį vadinti vardu. Vadinti ir vadinti. Kara pabandė įsivaizduoti, kaip tartų jo vardą, susipynus jų kūnams. Kambaryje tvyrotų tamsa, atmosfera kibirkščiuotų. Karos tarpkrūčiu nuvinguriavo prakaito lašelis, ir ji akimirkai užmerkė akis. Kodėl ji galvoja apie tokius dalykus? Juk niekada taip nesielgdavo. Jai niekada nesinorėdavo vyro, kurį ką tik sutiko. Nesinorėdavo su juo kristi į karštą, nuodėmingą lovą.
– Manau, kad pati sau prieštarauji, – tyliai ir juslingai sumurkė Džekas. – Tu irgi jauti, kad tarp mūsų kažkas yra. Ir norėtum sužinoti daugiau.
– Klystate, – nurijusi seiles užginčijo Kara, – Džekai. Tenoriu užbaigti šį žaidimą, grįžti namo ir išsinerti iš šitos aprangos… – Džekas žybtelėjo akimis, ji nutilo, taip ir neužbaigusi sakinio.
– Aš taip pat norėčiau tave išnerti iš šios puikios aprangos.
Karos širdis jau dundėjo beprotišku greičiu, jai svaigo galva.
– Bent jau esate atviras.
– Bet tu – ne. – Jis nusišypsojo.
– Prisipažįstu, jūs man atrodote patrauklus, – vis labiau skęsdama ugnyje ėmė gintis Kara. Ji pati nesuprato, ar ta kaitra kyla iš gėdos, ar dėl šio vyro artumo. – Bet aš jūsų nepažįstu, o grįžti namo su nepažįstamais nesu pratusi.
Ji sakė tiesą, tačiau Kara buvo bepradedanti galvoti, kad gal vertėtų kartelę nuleisti. Nuo pat atvykimo į Nicą ji buvo be galo įsitempusi. O šį vakarą įtampa ją kaustyte kaustė. Galbūt naktis su Džeku Vulfu ir padėtų atsikratyti dalies to susikaustymo?
Bent jau iki tol, kol jis susigaudytų, kad dėl jo pralaimėjimo kalta ji.
– Gal tuomet mums vertėtų susipažinti artimiau? – pasiūlė Džekas.
– Gal, – pati save