Maištingasis mergišius Paryžiuje. Bronwyn Scott

mėgausis Norto kerais ir atpasakos jiems visas smulkmenas, nepatiko.

      Džulijano suktos akys sublizgo.

      – Taip, siūlau būtent tai, – atsakė jis ir šaltai nusišypsojo. – Kai jis bus čia, galėsiu jį stebėti, bet jūs patys nuspręsite, ar stebėsite jį visuomenėje naudodamiesi savo pažintimis. – Jis pagarbiai linktelėjo Antuanui. – Jei man atleisite, turiu pasiruošti pamokai.

      – Nemanau, kad Nortas mums kelia realią grėsmę, – tarė Alisandra Džulijanui išėjus.

      – Gal taip, o gal ir ne, – atsakė Antuanas ir atsiduso. – Nekenčiu, kad esu pririštas prie šio krėslo. Tai aš turėčiau su juo fechtuotis. Nebūtų priežasties sukti galvą dėl smalsaus anglo. Viskas per mane.

      Ką jai atsakyti? Brolis negalėjo nieko pakeisti, juk neįsakys savo kojoms, kad vėl vaikščiotų.

      – Susitvarkysime. Džulijanas viską perdeda.

      – Manau, kad Džulijanas teisus. Reikia stebėti tą anglą, kad neturėtų progos pridaryti mums nemalonumų, bet nemanau, kad Helena Daramits yra atsakymas, kurio ieškome. Ji baisiai plepi ir per daug įžvalgi. Paskui reikės atsakinėti ir į jos klausimus. Norės sužinoti, kodėl taip domimės, ką veikia Nortas, – išdėstė Antuanas ir susimąstė. – Jeigu kas nors turi stebėti jį visuomenėje, tai daryti turėtum tu. Tada nerizikuotume be reikalo išsiduoti. Ką apie tai manai? Sutiktum?

      Nuo minties, kad reikės stoti prieš gražųjį anglą dviem frontais – kaip kaukėtam paslaptingajam Leodegransui ir tiesiog savimi, – Alisandrai sutraukė skrandį. Kaip moteris ji reagavo į gražų vyrą ir norėjo susitikti su juo akis į akį neapsimetinėdama kuo nors kitu, bet drauge puikiai suprato, kaip tai rizikinga. La petite déception virstų labai grande17. Kad apsaugotų brolį, ji turės dvi tapatybes, bet negali leisti, kad moteriški geiduliai ją išblaškytų ir atitrauktų nuo tikslo. Privalo apsaugoti maniežą ir Antuaną. Imsis to jau šį vakarą – įsivaizdavo, kur ras Nortą ir jo draugus. Visa aukštuomenė rinksis į ponios Agilard itališkos muzikos vakarą.

      Alisandra spustelėjo broliui ranką.

      – Žinoma, kad sutikčiau, – atsakė ji, tarsi turėtų kitą pasirinkimą.

      ~4~

      Mačas su Leodegransu niekaip neišėjo Havilandui iš galvos ir atitraukė dėmesį nuo elegantiškų ponios Agilard pramogų. Kad ir koks gražus buvo italės sopranas, kad ir koks talentingas pianistas jai akompanavo, jis negalėjo sutelkti dėmesio ilgiau nei kelioms minutėms. Jo akių nepatraukė net išpuoselėti namų šeimininkės piršteliai, provokuojamai glostantys jam ranką. Nepaisant visų žemiškų pramogų, mintimis jis nuolat grįždavo prie beveidžio, tylaus Leodegranso. Nors vyriškis neparodė savo veido ir nepratarė nė žodžio, Havilandą traukė jo charizma. Po tokio susitikimo buvo keista išsiskirti nieko nepasakius. Fechtuodamasis su Leodegransu Havilandas jautėsi tarsi fechtuodamasis su vaiduokliu. Jam dar nebuvo tekę stoti prieš tokios paslapties gaubiamą priešininką, tad niekaip negalėjo to pamiršti.

      – Ko toks paniuręs, – sotto voce18 subarė Nolanas jiems per pertraukėlę susitikus minioje. – Tai blogo tono ženklas ir šeimininkė būtinai pastebės. Vis dar galvoji apie mačą?

      – Ne, visai ne, – gindamasis pamelavo Havilandas.

      Nolanas sukikeno.

      – Dar ir kaip galvoji. Tu prastas melagis. Gerai, kad nemėgsti lošti kortomis. Leodegransas tau lyg koks dievaitis? Tai turėtų būti Leodegranso fetišas. Jis, šiaip ar taip, prancūzas.

      Nolanas patraukė pečiais tarsi pasakius, kad žmogus prancūzas, būtų savaime aišku, jog jis ekscentriškas.

      Jis paplekšnojo Havilandui per nugarą.

      – O aš sėsiu prie kortų stalo kitame kambaryje ir nerizikuosiu nuvilti mūsų šeimininkę. Ten lošia kažkoks inspektorius. Sako, kad jis neįveikiamas.

      Prancūzai buvo išprotėję dėl lošimų, tad prie kortų stalų Nolanas iškart sulaukė populiarumo. Net praleidus mėnesį Paryžiuje Havilandui vis dar buvo keista, kad prancūzų visuomenėje gebėjimas išlošti dideles sumas itin gerbiamas.

      – Girdėjau, kad šį vakarą loš ir labai graži prancūzų našlė, – į pokalbį nugirdęs paskutinį sakinį įsitraukė Arčeris. Jis padavė draugams po aukštą taurę šampano.

      Nolanas plačiai išsišiepė.

      – Ponia Helena – talentinga lošėja. Tikiuosi, ji pastebės mano gabumus.

      – Na, jei nepastebės šitų gabumų, tai tikrai įvertins kitus. Girdėjome gandus, – nusijuokė Arčeris.

      – Kokius dar gandus? – paklausė Nolanas pakėlęs antakius ir vaidindamas įsižeidusį.

      – Mūsų gerasis liokajus minėjo, kad visą praėjusią savaitę nepusryčiavai namie, – paaiškino Arčeris.

      Tikrai? Havilandas nė nepastebėjo. Jis klausėsi, kaip Nolanas ir Arčeris draugiškai traukia vienas kitą per dantį, bet pats neturėjo noro prisijungti. Reikėtų džiaugtis, kad Paryžius toks svetingas, kad visi gerai leidžia laiką. Arčeris jau rado grupelę jaunų vyrų, kurie domėjosi žirgais ir noriai dalijosi žiniomis apie žemyno veisles. Nolanas be didelių pastangų įsimaišė į lošėjų gretas, o Brenanas… Havilando žiniomis Brenanas mėgavosi prancūzių lovomis. Deja, tai, ką Havilandas turėtų jausti ir ką juto, nesutapo.