atostogos… keliauti po vynuogynus, – tarė Bo tokiu formaliu tonu, kad Remi netgi susimąstė, ar teisingai supranta jo siunčiamas užuominas.
Tada jo ranka nuslydo per barą ir jis nykščiu perbraukė per tą riešo vietą, kurioje čiuopiamas pulsas, nuo jo prisilietimo šis iškart pagreitėjo. Po galais, ji žaidžia su atvira ugnim, – žvelgdama į jo stiprius plačius delnus ant jos išblyškusio riešo pagalvojo Remi.
Negalėdama atsitraukti nuo jo paprasto ir kartu tokio jaudinančio prisilietimo ji kita ranka paėmė taurę vyno ir sudrėkino lūpas.
– Na, tai kaip sekasi tavo kelionė? – Bo balso tonas nepasikeitė, bet pilkos akys, žvelgiančios tiesiai į jos lūpas, nuo aistros tarsi padūmavo. Kaip jis sugeba taip ramiai kalbėti, kai ją drasko baimė, geismas ir susižavėjimas?
Pabučiuok mane, – mintyse maldavo ji. Pamiršk maldavimus, – į ausį šnabždėjo protingoji Remi.
– O, tai – ne atostogos… Aš esu užkietėjusi klajoklė.
Jos atsakymas nuskambėjo geriau, nei tikėjosi – šiek tiek neužtikrintai, bet sakinys bent jau susidėjo iš žodžių. Gana įspūdinga, iš tiesų.
Jos riešą glostantis nykštys sustojo. Neeee!
– Gal gali paaiškinti? – paklausė Bo.
Remi negalėjo. Ji įstengė galvoti tik apie tai, kaip jis ją traukia. Norėjo pamatyti jį nuogą ir liesti jo šiltą raumeningą vyrišką kūną. Kaip ji gali prisipažinti, kad prieš trejus metus gyveno Niujorke, įgijo kompiuterinių mokslų daktaro laipsnį ir tapo jaunesniąja Fortune 500 kompanijos informacinio skyriaus vadove. Ji turėjo butą Manhatane, per savaitę dirbdavo po aštuoniasdešimt valandų, įsitaisė kumščio dydžio skrandžio opą ir kentėjo nuo panikos priepuolių. Jautėsi vieniša, nelaiminga, nevisavertė. Bjauri, reikli ir pikta. Kaip ji turėtų pasakyti, kad tik atsidūrusi ligoninėje suprato, kad dėl darbo aukoja sveikatą. Ir dėl ko? Dėl didelio atlyginimo ir mamos pripažinimo?
Ar jis bent galėtų pabandyti suprasti, jog ji visko atsisakė tik todėl, kad jai nepatiko tai, ką ir kodėl darė? Kodėl ji pabėgo? Į Europą. Paskui į Afriką ir Aziją. Kai užsienio šalyse nerado to, ko ieškojo, – kažko migloto ir neapčiuopiamo, kažko, kas suteiktų gyvenimui prasmę, – ji grįžo namo ir nusprendė to „kažko“ ieškoti keliaudama po savo šalį.
Matydama, kad Bo vis dar laukia atsakymo, ji gūžtelėjo pečiais ir krimstelėjo sau į lūpą.
– Kodėl? – Remi pakreipė galvą ir prie vidinės skruosto pusės priglaudė liežuvio galiuką. – Aš stengiuosi susivokti savyje – išsiaiškinti, kodėl vienaip ar kitaip elgiuosi ir priimu vienokius ar kitokius sprendimus.
Tarsi atsakydamas į jos dramatišką balso toną Bo suraukė lūpas.
– Ir kaip sekasi?
– Nekaip, – liūdnai tarė Remi. Nors ji visada mėgo iš savęs pasišaipyti, tyliai pripažino, kad visgi pradeda nerimauti, kad galbūt niekada nesuras to, ko ieško.
– Iš ko keliaudama gyveni?
Jo stebuklingas nykštys vis dar ritmingai judėjo ant jos riešo. Tikimybė, kad ji patrauks ranką, prilygo gebėjimui nustatyti saulės temperatūrą.
Santaupos, investicijos, nuosavybė… Remi visada tiek daug dirbo, kad nė neturėjo laiko išleisti savo nepadoriai didelio atlyginimo. Dabar ji puikiai gyvena iš dividendų, nuomos ir pavienių virtualių konsultacijų, kurios suteikia galimybę keliauti tiek, kiek nori. Jei Remi pasiseks, tą „kažką“ ji galbūt suras Portlande arba kitame mieste, kuriame lankysis.
– Aš lengvai susirandu naują darbą.
Savo pašto dėžutėje ji nuolat randa informacinių technologijų konsultavimo projektų pasiūlymų, ir juos, jei pasirodo įdomūs, priima.
– Kuriame tu…
– Darau šį bei tą… Aš esu nuostabi virtuvės šefė ir, jei nori žinoti, labai prasta padavėja.
Bo vėl nusikvatojo ir ji pajuto, kaip susitraukia įsčios. Kodėl šio rimtas akis ir tvirtą kūną turinčio vyro juokas taip jaudina? Taip stipriai užveda?
– Turėsiu omenyje.
– Na, o ką tu veiki?
Bo kilstelėjo antakius.
– Kaip tu manai?
Jo lūpų kampučiai išsirietė ir tapo seksualia šypsena. Ar jis flirtuoja? Šis vyras toks uždaras, kad ji negalėjo žinoti, tik numanyti.
– Sutinku pažaisti. Na, tu atrodai gana protingas, – paerzino Remi. – Apskaitininkas?
Bo susiraukė.
– Fui!
Remi taip pat suraukė kaktą.
– Teisininkas?
– Dvigubas fui!
Remi pabaksnojo pirštu sau per lūpą.
– Taigi, ne apskaitininkas ir ne teisininkas. Tada manau, kad dirbi vadovaujamą darbą.
– Taip.
Remi tiesiog žinojo, kad jis sėdi ant aukščiausios labai didelio medžio šakos. Ji negalėjo įsivaizduoti, kad Bo vykdytų kitų žmonių įsakymus. Jis atrodė pernelyg reiklus, pernelyg pasitikintis… visai ne jos skonio. Jei kalbame apie ilgalaikę perspektyvą, – tarsi sau pasiteisino ji. Kartu su karjera ji palaidojo ir svajones apie amžiną meilę, santuoką su puikiu vyru ir du vaikus. Ir pagaliau – pagaliau! – suprato, kad kitaip, nei sako žmonės, meilė, pasitikėjimas ir pripažinimas yra sąlyginiai ir priklauso tik nuo tavęs paties.
Taigi, prieš trejus metus ir du mėnesius ji nustojo žaisti šį žaidimą ir kiekvienus naujus santykius vertino labai paprastai. Ji daug keliavo, todėl daugelis draugysčių buvo laikinos ir trumpalaikės.
Ją ir Bo taip pat sieja seksualinė trauka: aistra, geismas ir neįtikėtina chemija.
Ant savo riešo stebėdama jo nykštį – tokį jaudinantį ir viliojantį! – ji pakėlė galvą ir jų žvilgsniai susitiko.
Kai Bo pakėlė ranką ir magiškuoju nykščiu perbraukė per jos apatinę lūpą, Remi pasidavė juos jungiančiai aistrai ir giliai atsiduso.
– Tokia seksuali, – kita ranka sugriebęs jos šlaunį sušnibždėjo Bo. Pažvelgusi į jo ranką Remi pasidavė fantazijai ir įsivaizdavo jo saulėje nudegusius pirštus, liečiančius jos krūtis, jo platų delną, slystantį jos klubais, suimantį užpakaliuką ir traukiantį ją prie savęs…
Bo pasilenkė į priekį ir nuostabiomis šiltomis lūpomis prisiglaudė prie jos lūpų. Pasimetusi, nustebinta ir akimirksniu susijaudinusi ji įsitvėrė jo raumeningų rankų, kad nenugriūtų nuo kėdės. Bo apsivijo jos liemenį ir per ploną medvilninę suknelę Remi pajuto jo pirštus.
Ji suėmė jo riešus ir negalėdama atsispirti įsisiurbė jam į lūpas. Tas viskio ir mėtinių pastilių skonis ir viliojančios lūpos. Šiltos, standžios, sausos… Pasitikinčios. Ir vėl tas žodis. Toks jis buvo iki pat širdies gelmių, o ji matė tik patį paviršių…
Bo ranka glamonėdama kilo jos nugara, pasiekė apnuogintus pečius ir toliau keliavo prie veido. Jis nykščiu slydo jos skruostikauliu, jų bučinys vis gilėjo ir jis liežuviu įsiveržė jai į burną.
Pajutusi per nugarą bėgančius šiurpuliukus Remi atmerkė akis. Iš kur tai? Ji negalėjo prisiminti, kada paskutinį kartą ją taip meistriškai ir užtikrintai būtų bučiavę.
Remi norėjo daugiau – daugiau jo. Dabar. Šiąnakt. Viena aistringa naktis su vyru, kuris, ji buvo įsitikinusi, sudrebins jos pasaulį. Ji sukaupė paskutinius drąsos likučius ir norėdama bent minutę pabūti sveiko proto nuo jo atsitraukė.
– Tai